Public order protection in municipal territories
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2010 |
Išsprendus uždavinius yra pateikiamos kelios išvados ir pasiūlymai: – vietos savivaldos institucijų veikla, užtikrinant vietos gyventojų saugumą, turėtų būti plečiama, o tokios idėjos turėtų atsispindėti teisės aktuose, t. y. reglamentuojant vietos savivaldos institucijų teisę pačioms spręsti, kokia viešosios tvarkos apsaugos forma (pasitelkiant valstybinę policiją, privačias saugos tarnybas, kuriant savivaldybių viešosios tvarkos apsaugos tarnybas ar tarnybas, savanoriškai formuojamas iš vietos gyventojų) efektyviai užtikrintų vietos gyventojų saugumo poreikius;. – savivaldybės, būdamos labiau nepriklausomos nuo centrinės valdžios ir žinodamos vietos gyventojų poreikius, galėtų suformuluoti išsamesnę viešosios tvarkos apsaugos strategiją, kuria remiantis ir būtų įgyvendinama viešosios tvarkos apsauga savivaldybės aptarnaujamoje teritorijoje; – natūralu, kad policija nesugeba efektyviai ir visiškai užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą, nes ši institucija ir visuomenė nėra integruotos į vientisą socialinę sistemą. Gana ilgai policija, kaip socialinis institutas, buvo aukščiau už visuomenę arba šalia jos ir savo veikloje vadovavosi aukštesnių pagal hierarchiją valstybinių institucijų nurodymais. Skirtingai nei policijos, vietos savivaldos institucijos, atsižvelgiant į jų socialinę paskirtį, visais laikais buvo arčiausiai vietos gyventojų problemų.
The author of the present article analyzes the legal regulation regarding the subjects responsible for the protection of public order in municipal territories with an emphasis on the collision between the activity and responsibility of the police and municipal institutions. The author suggests multiple solutions to the problem of competence delimitation in the sphere of public protection. According to the author, in municipal territories four multiple- choice forms of public order protection are possible and the right to choose the forms which would most effectively guarantee the safety of the community should belong to local government institutions. What is more, the article deals with an analysis of the organizational problems related to the implementation of the functions of public order protection and an evaluation of the prospects of the decentralization of these functions. The author presents a critical evaluation of the situation when public order protection requirements which logically derive from the interests of local residents are identified by central public administration institutions rather than local government institutions or regional-level institutions. The planning of the safe environment strategy must be based on the interests of a country’s local residents; what is more, the particularities of different regions must be considered. To solve the mentioned problems two alternative public order protection strategy models are suggested. Finally, the author comes to the conclusion that local government institutions should be actively motivated to get involved in securing public safety through legal and organizational means.