Išlygos pareiškimuose dėl Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcijos pripažinimo
| Author(s) | |
|---|---|
Satkauskas, Rytis | Vilniaus universitetas |
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2011 |
Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcijos pagrindas – visų ginčo šalių sutikimas. Pagal jo Statuto 36 straipsnį, Teismo jurisdikcijai priklauso visos bylos, kurias šalys perduoda jam spręsti, ir visi klausimai, specialiai numatyti Jungtinių Tautų Chartijoje ir galiojančiose tarptautinėse sutartyse. Valstybės, šio Statuto šalys, gali bet kuriuo metu pareikšti, kad jos pripažįsta be specialaus dėl to sutarimo, ipso facto, Teismo privalomąją jurisdikciją sprendžiant visus teisinius ginčus su bet kuria kita valstybe, prisiėmusia tokį pat įsipareigojimą. Šio straipsnio tikslas – apibrėžti išlygų dėl Teismo privalomosios jurisdikcijos taikymo galimybes ir apimtį. Vadovaujantis paprotine teise, nė viena suvereni valstybė neprivalo paklusti kuriai nors kitai jurisdikcijai, jei pati jos nepripažino. Toks įsipareigojimas gali būti numatytas tarptautinėje sutartyje. Tokiu atveju tarptautinės jurisdikcijos apimtis taip pat nurodoma susitarimo nuostatose. Straipsnyje apžvelgiamos Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcijos privalomumo ribos ir jo Statute numatyta galimybė apriboti šią jurisdikciją. Analizuojamos galimų išlygų dėl Teismo jurisdikcijos netaikymo rūšys ir formuluotės, jų veiksmingumas, nagrinėjama šių išlygų taikymo praktika.
Notwithstanding constant “crises of confidence,” a high number of international disputes lay at the docket of the International Court of Justice in The Hague. In the word of Judge Rosalyn Higgins, states are turning to the ICJ for the peaceful settlement of their disputes. The option provided by the Charter of the United Nations in limiting the compulsory jurisdiction of the Court to certain categories of disputes, clearly contributes to convening a greater number of states to accept this international jurisdiction, resolve their disputes peacefully and in accordance with international law. Not surprisingly, only a few declarations provided in Article 36 of the Statute of the Court do not contain any reservation as to the limits of the Court’s competence. Interwar Lithuania contributed heavily to the strengthening of international justice. It was amongst the first members of the League of Nations to recognise the compulsory jurisdiction of the Permanent Court of International Justice and remained its faithful supporter until the very end of the Court’s activities. International justice provided at least titular security guarantees for the young nation. This faith of the Lithuanian government in relying on international justice was rewarded in full. The Lithuanian State defended its legitimate place amongst the independent nations and successfully stood up for its interests in all three cases before the Permanent Court. [...]