Individualių žmogaus teisių gynimo galimybės Europos Žmogaus Teisių Teisme ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2012 |
Straipsnio autorė pasitelkdama lyginamąją universaliosios ir regioninės žmogaus teisių sistemų analizę siekia įvertinti Žmogaus teisių komiteto ir Europos Žmogaus Teisių Teismo prieinamumą individams, teikiantiems individualias peticijas, ir tarptautinio žmogaus teisių proceso efektyvumą. Straipsnyje remiamasi moksline ir normine literatūra bei trijų nevyriausybinių organizacijų – Pasaulinės organizacijos prieš kankinimą, Tarptautinės gynybos centro, Žmogaus teisių stebėjimo instituto – teisininkų, atstovaujančių nukentėjusiesiems tarptautinėse žmogaus teisių gynimo institucijose, autorės atliktos apklausos rezultatais. Atliekant tarptautinių žmogaus teisių gynimo institucijų veiklos efektyvumo analizę, vienareikšmiškai negalima teigti, jog Jungtinių Tautų Organizacijos žmogaus teisių sistema yra neefektyvi, kadangi toks vertinimas priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių vertinimo. Lygiai taip pat negalima absoliutinti regioninių žmogaus teisių sistemų efektyvumo. Tais atvejais, jei pareiškėjas siekia nedelsiamo padarytos žalos atlyginimo, tikriausiai tikslingiausia būtų teikti peticiją į regionines institucijas, kurios gali priimti teisiškai privalomus sprendimus. Iš kitos pusės, tuo atveju, kai individo tikslas yra susijęs su teisinių ir politinių pokyčių siekimu nacionaliniu lygmeniu, Jungtinių Tautų Organizacijos procedūros gali būti tinkamas kelias.
The second level of the problems is linked with the efficiency of international litigation in the Human Rights Committee and the European Court of Human Rights. The author refers to the key criteria, such as the speed and efficiency of the process, the possibility to apply interim measures, the particularities of the litigation process (oral or written process), the quality of decisions adopted by the human rights forum, the follow-up of the process), in order to establish the efficiency of the chosen human rights forum and to provide recommendations to the future applicants. The author comes to the conclusion that despite pros of international litigation conducted by the Human Rights Committee (i.e. the shorter term of litigation, more favourable admissibility requirements towards the applicant), the United Nations human rights system is not optimal for the complaints aimed at material compensation. From this point of view, regional human rights bodies would be seen as more favourable. Moreover, the United Nations human rights treaty bodies are severely criticised for many elements of the international human rights litigation such as state noncompliance with interim measures or views delivered by committees, lack of availability of legal aid, written procedure, confidentiality and other disadvantages.