Bendrovės įstatų teisinė prigimtis

Abstract

Bendrovės įstatai yra steigimo dokumentas, kuris taikomas visą bendrovės veiklos laikotarpį. Tačiau bendrovės įstatai kaip teisinė kategorija užsienio mokslininkų yra vertinama skirtingai. Kadangi įstatų vertinimas pagal Lietuvos civilinę teisę dažniausiai minimas tik fragmentiškai, atsižvelgiant į bendrovės įstatų kvalifikacijos reikšmę praktikoje taikant teisės normas, straipsnyje nagrinėjama bendrovės įstatų teisinė prigimtis. Tuo tikslu analizuojamos bendrovės įstatų institucinė, sutartinė ir sui generis koncepcijos, jas įvertinant pagal Lietuvos civilinę teisę. Prieinama prie išvados, kad įstatų kaip lokalinio norminio akto koncepcija neatitinka nei bendrųjų norminių teisės aktų, nei lokalinių norminių aktų požymių. Išanalizavus sutartinę bendrovės įstatų sampratą, vyraujančią bendrosios teisės tradicijos valstybėse, pažymima, kad ši koncepcija galėtų būti paaiškinama skirtingu požiūriu į juridinių faktų teisinę kategoriją ir prievolių atsiradimo pagrindus, dėl ko įstatų kaip sutarties samprata aiškinama plačiąja prasme, kuri būtų artima sandorio sampratai civilinės teisės tradicijos valstybėse. Tačiau pagal daugiašalio sandorio sampratą Lietuvoje įstatai kaip dalyvių kolektyvinės valios išraiška negalėtų būti kvalifikuojami daugiašaliu akcininkų sandoriu. Savo teisine prigimtimi bendrovės įstatai labiausiai artimi vienašaliam bendrovės sandoriui. Įstatų dichotomija, sugretinant privatų ir viešą pobūdį, taip pat lemia, kad bendrovės įstatų ir sandorių teisinės kategorijos nėra tapačios. Įvertinus minėtas koncepcijas pagal Lietuvos Respublikos civilinę teisę, daroma išvada dėl bendrovės įstatų kaip savarankiško juridinio fakto teisinės sampratos. Bendrovės įstatai – tai sui generis bendrovės teisinis aktas.