Constitution and remarks on religion
| Date Issued |
|---|
2006 |
Straipsnyje analizuojami kai kurių pasaulio šalių konstitucijų religiniai bruožai, mėginama ne tik atskleisti egzistuojančių nuostatų turinius, bet ir pateikti šiuolaikinę tokių normų interpretavimo koncepciją. Darbo pradžioje apžvelgiama teorinė religijos ir teisės santykio problema, analizuojama valstybės ir religijos santykių istorinė raida. Straipsnyje pabrėžiama, jog religinis pradas, krikščioniškasis pradas buvo Vakarų teisės tradicijos šerdis. Romos teisei tegalime priskirti teisės, kaip instrumento, ištobulinimo laurus. Krikščioniškasis paveldas – tai ta tradicijos dalis, kuri sukūrė ir išplėtojo žmogaus teisių ir laisvių sampratas ir sistemas. Turbūt šiuolaikiniam žmogui, kuriam būdingas itin silpnas istoriškumo pojūtis, mintis, kad krikščionybė yra šiandieninių jo teisių ir laisvių pirminis ir beveik vienintelis šaltinis, skamba paradoksaliai. Religija ir valstybės institucijos ilgai buvo vienos sistemos integralios dalys. Todėl tuo žmonijos raidos laikotarpiu krikščionybė, būdama valstybinės valdžios dalis arba pati būdama valdžia, skleidė savąsias moral values paversdama jas visuotinėmis ir privalomomis. Krikščioniškosios moralės universalumą palaikė ir užtikrino pozityviosios teisės nustatytos realios sankcijos dėl jos pažeidimo. Tačiau krikščioniškoji religija, išgyvenusi reformacijos ir kontrreformacijos epochą, suskilo, iš katalikų bažnyčios atimdama monopoliją kalbėti visų krikščionių vardu. Būtent ši aplinkybė – krikščioniškųjų religijų gausa – lėmė bažnyčios atskyrimo nuo bažnyčios principą. Iš pradžių šis principas buvo diegtas siekiant ne drausti religijas, o leisti jų veiklą, nes tik valstybinės religijos nebuvimas garantavo tikėjimo pliuralizmą. Todėl separation of state and church susidarė ne kaip priemonė, garantuojanti teisę netikėti, o kaip konstitucinis principas, garantuojantis teisę tikėti.
The modern (XX end XXI beginning) thinking paradigm which has taken root in the nowadays theoretical debates has in principle changed the subject of the research which was relevant in the epoch of Immanuel Kant. These days, however, researches challenge even the initial approach, which maintains the existence of universal norms of morality. These debates have already become a perpetual problem of theory of law and philosophy of morality. Some contemporary philosophers maintain that the modern society and doctrine have became so courageous that not only they are challenging the quality of belief, which was typical of the reformist and counterreformist epochs, more that that, they raise question about the meaningfulness of Christian belief, despite the fact that for ages Christian truths were undisputed source of moral norms. It is obvious that when the doctrine challenges Christian values it also challenges Christian moral values. There is nothing wrong with the challenge in itself as science must be challenging different concepts, however the variety of concepts or doubts about what was previously regarded as a norm is reflected in the existing system of values. Thus modern paradigm of philosophy is characterized by rejection of any preliminary assumptions and it challenges things that have been unchallenged for centuries. Secularization of Christian morality is followed by inevitable tendency of law becoming more and more positivist, the tendency aggressively prevailing over morality. There are two quite equal tendencies in modern Legal theory and Philosophy of morality. One of them recognizes the existence of universal moral norms, the other denies it. Representatives of the first viewpoint do not separate law from morality and argue that it is only the law, which does not contravene norms of morality, which may justify the name of the Law.