Didžiosios strategijos prielaidos ir perspektyvos XX–XXI amžių sandūroje
Vilniaus universitetas |
| Date Issued |
|---|
2011 |
Straipsnyje analizuojama Didžiosios strategijos raida istorijoje ir nacionalinių valstybių didžiųjų strategijų perspektyvos šiuolaikiniame pasaulyje. Nagrinėjama valstybių, turinčių Didžiąją strategiją, patirtis, tokios strategijos poreikio ir paskirties XXI a. problema. Teigiama, kad globaliame pasaulyje nesumenkėjo nacionalinės Didžiosios strategijos reikšmė ir poreikis – pakito tik jos įgyvendinimo aplinka ir sąlygos. XXI a. Didžiojoje strategijoje valstybės „įsitvirtinimo po saule“ sąvoką keičia „įsitinklinimo“ koncepcija, kuri reiškia valstybės pastangą išnaudoti globalizacijos teikiamas galimybes nacionalinės plėtros tikslais. Vakarų pasaulio valstybės nėra natūraliai „pasmerktos“ didėjančios gerovės, kylančios kokybės ir sanglaudos vizijos išsipildymui. Vakarietiškosios Didžiosios strategijos, paremtos liberaliosios demokratijos koncepcija, modelio plėtros sėkmė priklausys ne tik nuo globalizacijos jėgų logikos, bet ir nuo sprendimų, kuriuos privalės priimti valstybių vyriausybės. Tai gali aktualinti nacionalinių didžiųjų strategijų poreikį.
Grand Strategy is a focused application of all available instruments of power and influence to assure survival and security of a nation, a State or that of their associations. The Article focuses on Grand Strategy demand and purpose problem in the 21st Century. Modern Grand Strategy – i.e. 20th and 21st Century – represents the object of this article. The United States, Germany, the United Kingdom and France all do possess different Grand Strategies, distinct methodologies of justification for the use of power and, also, various strategic cultures. E.g., the United States never had powerful neighbors nor had it faced the necessity to accommodate itself to the practices of other States, therefore American culture of the Grand Strategy is characterized by the “can do strategic culture” concept. Notwithstanding, West European strategic culture is a culture of compromises. [...]