Laikinosios apsaugos priemonės – nacionalinės teisės netaikymas kaip veiksmingos teisminės gynybos Europos Sąjungoje sudėtinė dalis
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2014 |
Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas valstybių narių teismus įpareigoja užtikrinti veiksmingą asmens teisių, kylančių iš Europos Sąjungos teisės, teisminę gynybą. Nesant bendrų Europos Sąjungos proceso teisės normų, nacionaliniai teismai turi procesinę autonomiją užtikrindami teisminę minėtų teisių gynybą, tačiau yra įpareigoti taikyti nacionalines proceso normas taip, kad jos atitiktų lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus. Bylose dėl asmens teisių, kylančių iš Europos Sąjungos teisės, pažeidimo valstybių narių teismai susiduria su prašymais dėl laikinųjų apsaugos priemonių, būtinų veiksmingai teisminei gynybai užtikrinti, taikymo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas laikinąsias apsaugos priemones įvardina sudėtine veiksmingos teisminės gynybos dalimi. Viena iš tokių laikinųjų apsaugos priemonių – tai nacionalinės teisės nuostatos netaikymas iki tol, kol yra išsprendžiamas jos atitikimo Europos Sąjungos teisei klausimas arba kol yra sprendžiamas Europos Sąjungos teisės akto, kuriuo įgyvendintas toks nacionalinės teisės aktas, galiojimo klausimas. Praktikoje susiduriama su problema, jog tokios rūšies laikinųjų apsaugos priemonių expressis verbis neįtvirtinus galiojančiose nacionalinėse proceso teisės normose, bylos šalims itin sunku šia teise pasinaudoti. Dėl to jų teisė į veiksmingą teisminę gynybą gali būti pažeidžiama. Atsižvelgiant į tai straipsnyje tiriamos valstybių narių teismų proceso autonomijos ribos sprendžiant dėl tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atskleidžiamos sąlygos, kurioms esant nacionaliniai teismai turi galimybę jas pritaikyti, tiriamos su tuo susijusios Lietuvos civilinio proceso teisės spragos bei jų užpildymo galimybės užtikrinant veiksmingą iš Europos Sąjungos teisės kylančių teisių teisminę gynybą.
In practice, a problem is frequently faced when such kind of provisional measures in not expressis verbis embodied in the text of national law. This hinders the right of the parties concerned to make use of such provisional measures significantly. Such hindrances limit the right of the parties concerned to effective judicial protection and may lead to violation of the EU law. For instance, The Code of Civil Procedure of Lithuania does not provide for special rules concerning suspension of national legal provisions in the above-mentioned situations. However, bearing in mind that the Court of Justice recognized the right to obtain interim measures before national courts to be an integral part of the EU concept of direct, immediate and effective judicial protection, national court should have the right to grant such provisional measures. Therefore, it is submitted that it would be appropriate for the national legislator of Lithuania to resolve the question on filling this gap in national legal system.