The Arab charter on human rights : the naissance of new regional human rights system or a challenge to the universality of human rights?

The issue of human rights has always been a matter shared by politicians, lawyers, philosophers and sociologists. Since the adoption of the Universal Declaration of Human Rights scholars and human rights activists have discussed whether the Declaration has become a symbol of human rights universality. Two decades later Muslim states have started discussions if human rights are indeed universal. They argued that human rights is a product of western imperialism and therefore the Arab states are not bound by the human rights catalogue proposed by the West. In 2008, the Arab Charter on Human Rights drafted within the framework of the League of Arab States came into force. This fact was welcomed by the international community, non-governmental organizations, and High Commissioner for Human Rights. The Arab Charter on Human Rights was seen as a possibility for the Arab States to confirm the commitment to the universality of human rights. However, the adopted text was disappointing and once again raised the doubt that Arab States are not truly committed to universal human rights. This article analyses the quest for the universality of human rights.

Atrodė, kad dalyvaujant arabų valstybėms ir tarptautiniams ekspertams bei nevyriausybinių organizacijų atstovams, taip pat tarptautinėms bendrijoms reikalaujant bus užtikrinti tarptautiniai žmogaus teisių standartai atitinkantys reikalavimus Žmogaus teisių katalogui parengti, tačiau rezultatas buvo kitoks nei tikėtasi. Jungtinių Tautų vyriausiajai žmogaus teisių komisarei pareiškus kritiką dėl kai kurių priimto dokumento nuostatų suabejota ar Arabų valstybės iš tiesų pripažįsta žmogaus teisių universalumą. Jungtinių Tautų pareigūnė atkreipė dėmesį į kelias susirūpinimą keliančias problemas: sionizmo prilyginimą rasizmui bei į moterų, vaikų ir asmenų, neturinčių pilietybės, teisių aiškinimą. Mokslininkai nustatę ir daugiau problemų, nei anksčiau minėtos, t. y. teisės į gyvybę užtikrinimo problemą, valstybių pozityvių įsipareigojimų vengimą draudžiant kankinimus, žiaurų, nežmonišką elgesį arba baudimą bei individualių peticijų mechanizmo nebuvimą. Visos šios aplinkybės, autorės nuomone, leidžia pagrįstai suabejoti, kad sukurta Arabų žmogaus teisių sistema. Straipsnio autorės nuomone, šio dokumento priėmimą greičiau galima laikyti tik dar vienos regioninės žmogaus teisių sistemos užuomazga.