Paprotys kaip teisės šaltinis Islamo teisės tradicijoje

Abstract

Musulmonų ir Vakarų teisės atstovai, analizuojantys Islamo teisės tradiciją ir jos istorinę evoliuciją, išskiria pirminius, antrinius ir/arba papildomus Islamo teisės šaltinius. Dėl pirminių – Korano ir pranašo Sunos – sutariama, o dėl kitų šaltinių skaičiaus ir vietos nėra bendros nuostatos. Straipsnyje analizuojama papročio kaip teisės šaltinio vieta Islamo teisės šaltinių hierarchijoje. Pirma, nagrinėjama termino „Islamo teisė“ daugiareikšmiškumo problema, analizuojamos tokios sąvokos kaip šaryja, fikh ir kt. Toliau aptariami pirminiai ir antriniai Islamo teisės šaltiniai. Papročio kaip teisės šaltinio klausimas aptariamas trečiame skyriuje. Remiantis naujausia studija apie paprotį kaip Islamo teisės šaltinį, konstatuojama, kad paprotys yra vienas pagrindinių Islamo teisės šaltinių. Korano ir Sunos tekstuose užfiksuotos nuostatos, kurios taip pat tekste analizuojamos, pagrindžia papročio kaip Islamo teisės šaltinio statusą ir jo svarbą. Kita vertus, pažymima, kad papročiams vietą pripažintų teisės šaltinių sistemoje lėmė tai, jog jie atitinka pirminių teisės šaltinių pamatinius principus