Informuoto paciento sutikimas: pacientui teikiamos informacijos teisinio įvertinimo problemos

Asmens teisė į savireguliaciją ir pagarba jo autonomijai kontinentinės teisės šalių teisės doktrinoje pripažįstama nuo XX a. vidurio. Šios doktrinos taikymas sveikatos santykiuose daro įtaką fiduciariniams paciento ir gydytojo santykiams, įpareigoja gydytoją veikti tik atsižvelgiant į paciento valią, kurios reiškimo sąlyga – visos reikiamos sprendimui priimti informacijos suteikimas. Reikalavimai, taikomi pacientui teikiamos informacijos turiniui, įgyja ypatingos svarbos, kadangi tampa gydytojo teisėto elgesio įvertinimo kriterijumi. Šalių įstatymų nuostatas dėl teikiamos informacijos apimties papildo vyraujančios teisės koncepcijos ir teismų praktika. Straipsnyje apžvelgiamos pagrindinės tiek kontinentinės, tiek ir bendrosios teisės tradicijos šalyse paplitusios informacijos apie riziką, susijusią su gydymu ir(ar) tyrimu, atskleidimo koncepcijos, paciento teisės pasirinkti diagnostikos ir gydymo metodą (alternatyvą) ypatumai įvairiose šalyse, aptariama pacientui teikiamos informacijos teisinio įvertinimo problematika teismų praktikoje.

The article discusses the content of information provided to a patient, and defines the criteria for information disclosure. A physician’s professional discretion limits the generally accepted patient’s right to choose alternative treatment or examination methods. The countries that introduced national health insurance systems (UK, Sweden, Norway, and Denmark) have accepted information standards on alternative treatment or examination methods with regard to available resources. Applying criteria of economical benefit is rational because it allows balancing the person’s (i.e. the patient’s) and the community interests and ensures the patient’s right to choose a treatment and(or) examination method that corresponds to the country’s level of economic development. In countries that have chosen the social health insurance model (Germany, Austria, Netherlands) information about methods that have the same risk levels and results may be not disclosed. In the Lithuanian legal system there are certain preconditions to develop a mixed standard of disclosure of information about alternative treatment and examination methods, when the physician provides the patient with information regarding the criteria of economical benefit and the balance between the risk and expected results. The concepts defining the content of information about the risk that is ought to be disclosed to the patient are analysed: basic information disclosure, normal and foreseen risk theory, and typical and special (individual) risk disclosure. However, none of these concepts provides us with sufficiently defined criteria of physician’s duty to inform the patient. Lithuanian court practice enables us to conclude that when providing a patient with the information about risk involved in treatment and(or) examination method, the physician must also disclose specific(individual) risk.