Tarp gerojo ir blogojo angelo: religiniai įvaizdžiai Williamo Shakespeare’o sonetuose ir jų vertimuose į lietuvių kalbą
Šiaulių universiteto leidykla |
| Date |
|---|
2015 |
Straipsnyje aptariama krikščioniškųjų prasmių sklaida Williamo Shakespeare’o so - netuose ir jų vertimuose į lietuvių kalbą, stebima, ar vertėjų perteikiamas religingumas sutampa su šekspyriškuoju; išsamiau analizuojamas 144 sonetas. Jau pats soneto žanras lemia turinį – dažniausiai tai meilės eilėraštis, kuriame religinių simbolių ar įvaizdžių nėra gausu. Be to, Shakespeare’o laikais literatūroje aiškios nuorodos į religiją buvo draudžia - mos. Straipsnyje aptariama Shakespeare’ui būdinga religinė laikysena: jo „erotinis šven - tumas“ (Stepheno Greenblatto žodžiai) ir maniera krikščioniškuosius įvaizdžius supinti su erotiniais, o sakralumą – su profaniškumu, taip sukuriant poetinę žaismę ir daugiapras - miškumą. Daugiaprasmiškumas sonetuose kuriamas ir komplikuojant erotinius santykius tarp poeto, šviesiaplaukio jaunuolio ir tamsiosios damos. Straipsnyje keliama prielaida, kad sonetuose reiškiama homoerotinė aistra, kuri „įvelkama“ į biseksualių santykių formą, taip apeinant to meto religinius ir teisinius draudimus. Nuodėminga sonetuose laikoma ne poeto meilė vyrui (šviesiaplaukiam jaunuoliui), o meilė tamsiajai damai. Meilės ryšiai ryškiausiai atsiskleidžia 144 sonete, kuriame poetas atvirai kalba apie dvilypę aistrą vyrui ir moteriai. Sonete ne tiek aktualizuojamos religinės reikšmės, kiek krikščioniškaisiais įvaizdžiais reiškiama homoseksuali aistra, perteikiamas poeto nerimas, kad gerąjį angelą (mylimąjį) pavilios blogasis (mylimoji). Lietuviškuose Shakespeare’o sonetų vertimuose atsekama nemažai praleidimų ir transformacijų, redukuojami religiniai įvaizdžiai, kurie kartu kuria ir erotines reikšmes. Sugestijuojama semantinio ekvivalen - tiškumo problemą kėlusių vertimo teoretikų (Susan Bassnett, Francis R. Jones, James S. Holmes ir kt.) mintis, kad originalo daugiareikšmiškumą galima atsekti skaitant kelis jo vertimus, kuriuose atsiskleidžia vis kiti prasmės niuansai.
The paper analyzes Christian meanings in William Shakespeare’s sonnets and their translation into Lithuanian taking into account that the translators’ interpretation coincide with Shakespeare’s. Special attention is given to sonnet 144 by providing its in-depth analysis. The genre of the sonnet determines its content – usually it is a love poem and religious symbols and images do not prevail. In Shakespeare’s times clear reference to religion was forbidden. The paper discusses Shakespeare’s typical attitude to religion: erotic sainthood (according to Greenblatt), a manner to mix Christian and erotic images, sacredness and profanity, thus creating a poetic interplay and polysemy. In the sonnets, polysemy is created by a complicated relationship between the poet, the fair youth and the dark lady. An assumption can be made that such a relationship in the sonnets in fact disguise a homoerotic passion thus enabling to bypass religious and legal prohibitions of that time. The poet’s love for the dark lady but not for the fair youth is considered to be sinful. Such a relationship is most clearly revealed in sonnet 144 that openly expresses the poet’s dual passion for man and woman. The main focus of the sonnet is not religious meanings but religious images, to demonstrate a homosexual passion, the poet’s anxiety that the good angel will be seduced by the bad one. Many omissions and transformations are noticeable in Lithuanian translation, religious images that create erotic meanings are subdued there. The paper implies that polysemy of the original text can be traced in several translations and reveals new aspects of the original; the idea of semantic equivalence was suggested by translation theorists Susan Bassnett, Francis R. Jones, James S. Holmes.