Susitarimas (susitaikymas) viešojo kaltinimo bylose kaip viena iš diskrecinio baudžiamojo persekiojimo formų
| Date |
|---|
2006 |
Straipsnyje nagrinėjamas nusikalstamos veikos aukos ir asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, susitarimo institutas baudžiamajame procese. Nors Lietuvos baudžiamuosiuose procesiniuose įstatymuose vartojamas susitaikymo terminas, tačiau atsižvelgiant į užsienio šalių mokslininkų bei įstatymo leidėjų vartojamus terminus straipsnyje šis institutas taip pat įvardijamas kaip mediacija baudžiamajame procese. Sisteminės analizės, lyginamuoju, istoriniu metodais aptariami mediacijos formų (rūšių), įtvirtintų kai kurių valstybių baudžiamojo proceso įstatymuose, pagrindiniai aspektai. Lyginamuoju požiūriu aptariami pagrindiniai paprastos ir kompleksinės mediacijos požymiai. Straipsnyje taip pat siekiama atskleisti kai kuriuos probleminius Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose numatyto susitaikymo viešojo kaltinimo bylose reglamentavimo ir taikymo klausimus. Daroma išvada, kad alternatyvių baudžiamųjų konfliktų sprendimo formų reglamentavimas Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymuose iš esmės atitinka tarptautines baudžiamojo proceso raidos tendencijas. Daugiausia tyrinėta ir žinomiausia diskrecinio baudžiamojo persekiojimo forma yra mediacija. Dėl šių priežasčių daugelio šalių baudžiamajame procese įtvirtintos ir gana plačiai taikomos įvairios mediacijos modifikacijos. Nors nukentėjusiojo ir įtariamojo susitaikymas viešojo kaltinimo bylose, numatytas Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose, sąlygiškai lygintinas su mediacijos modeliais, tačiau konstatuojama, kad pagrindinis susitaikymo, reglamentuoto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) ir Baudžiamajame kodekse (toliau – BK), skirtumas nuo mediacijos modelių, taikomų Vakarų Europoje, yra tarpininkavimo priemonių nebuvimas.
The paper examines the institute of settlement between a victim of a criminal act and a person suspected of committing the criminal act in criminal proceedings. The term “reconciliation“ is used in the Lithuanian law of criminal procedure, however, in the paper this institute has also been identified as mediation in criminal proceedings taking account of the terminology used by foreign researchers and legislators. By employing the system analysis, the comparative and the historical methods, the main aspects of mediation forms (types) established in the law of criminal procedure of certain countries are discussed. The main features of both ordinary and complex mediation are described from the comparative standpoint. The paper also attempts to identify a number of problematic regulatory and application issues related to reconciliation in public prosecution cases as provided for in the Lithuanian law of criminal procedure. The author concludes that the regulation of alternative forms of settlement of criminal conflicts in the Lithuanian law of criminal procedure is substantially in line with the global trends of criminal proceedings‘ development. Mediation is a form of discretionary criminal prosecution that has been studied to the largest extent and is best known. Therefore, different modifications of mediation have been established and are relatively widely applied in the criminal procedure of many countries. Although reconciliation between the suffered person and the suspect in public prosecution cases provided for in the Lithuanian law is conditionally comparable with the mediation models, however, the paper states that the absence of means of mediation represents the main difference between the reconciliation defined in the Code of Criminal Procedure and the Criminal Code of the Republic of Lithuania and the West European mediation models.