Assessing European Union innovation policy: case study of Lithuania and Romania
| Author | Affiliation |
|---|---|
Dragan, Nicusor | |
Šiaulių universiteto leidykla |
| Date |
|---|
2010 |
Devinto dešimtmečio pradžioje prasidėjo tradicinės pramoninės politikos erozija, nes ji nebesugebėjo užtikrinti tinkamo Europos ekonomikų augimo. Nors Europos Sąjunga turi ypatingą inovacinį potencialą: Europa ilgą laikotarpį istorijoje pirmavo naujų išradimų kūrimo srityje, o jos rinka yra viena iš didžiausių integruotų rinkų pasaulyje, kur inovatyvūs produktai ir paslaugos galėtų būti komercializuojami didelėmis apimtimis, tačiau skirtingai nuo kitų didelių pasaulio ekonomikų, deindustrializacija ir persiorientavimas į inovacijomis grįstą ekonomiką Europoje stringa. Šį strigimą dalinai nulėmė griežti apribojimai ekonomikoje ir politinis susiskaidymas (tiek vidinis, tiek tarptautinis). Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų, perėjimas į inovacijomis pagrįstą ekonomiką įgauna vis didesnį pagreitį. Tiesa, dėl minėtų problemų, Europos Sąjungos inovacijų sistemos gana stipriai atsiliko nuo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos ir atsilikimas išlieka iki dabar (Europos inovacijų rezultatų suvestinė, 2009). Europos Sąjunga pasižymi gerais žmogiškųjų išteklių, plačiajuosčio interneto prieinamumo ir rizikos kapitalo disponavimo rodikliais lyginant su kitomis kylančiomis ekonomikomis. Kita vertus Europa atsilieka nuo JAV ir Japonijos privačių investicijų apimtimis į mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą ir informacines technologijas. Nors tyrimai rodo, jog netechnologinės inovacijos, tokios kaip profesionalūs apmokymai, projektavimas, marketingas ir pan., vaidina svarbų vaidmenį ekonomikoje, tačiau pagal paskutinius duomenys ES kompanijų skiriamų lėšų kiekis turi tendenciją mažėti. Šis inovacijų diegimo atsilikimas kelia vis didesnį susirūpinimą Europos Sąjungos institucijoms. Inovacijų svarba vis didėja; tiek politikos formuotojai, tiek mokslininkai vis dažniau domisi galimybėmis, kurias atveria inovacijos. Terminas "inovacija" šiuolaikine prasme pirmą kartą buvo panaudotas Schumpeterio (1934). Anot jo, inovacijos gali būti: naujo produkto įvedimas, naujo gamybos metodo sukūrimas, naujos rinkos atvėrimas, naujų žaliavų šaltinių atradimas, naujas pramonės organizavimo metodas. Šiuo straipsniu yra nagrinėjami keli klausimai, susiję su inovacijų plėtote Europos Sąjungoje. Visų pirma išanalizuojami Europos Sąjungos dokumentai ir Europos Sąjungos šalių inovatyvumo švieslentė (European innovation scoreboard). Pagal atliktą šių šaltinių analizę buvo nustatytas didžiulis inovacinis atotrūkis tarp Europos Sąjungos valstybių-narių: šis atsilikimas ypač pastebimas postsovietinėse šalyse (įskaitant ir mūsų nagrinėjamais Lietuvos ir Rumunijos atvejais). Antra, Europos Sąjungos institucijos inovatyvumui ir inovacijoms numato svarbų vaidmenį. Inovatyvumas gali išsaugoti ir sustiprinti Europos Sąjungos pozicijas globalios konkurencijos sąlygomis bei inovacijos yra galingas įrankis, galintis padidinti Europos Sąjungos šalių ekonominę lygybę. Nepaisant šio teigiamo Europos Sąjungos požiūrio į inovacijas, inovacinių procesų sudėtingumas iškelia nemažai iššūkių europinei politikai. Siekiant įgyvendinti sėkmingas Europos Sąjungos ir/ar nacionalinės inovacijų politikos priemonės, visų pirma turime sugebėti išmatuoti inovacijų procesus ir suteikti jiems skaitinę išraišką, leisiančią lyginti inovatyvumo skatinimo strategijas. Inovacijos yra kompleksiškas procesas, kuris negali būti lengvai redukuojamas į išmatuojamus elementus dėl kelių priežasčių: inovacijų procesus sudaro tiek materialūs, tiek nematerialūs elementai; inovacijų procesas nėra linijinis, o greičiau daugiakryptis (ankstesnių veiklų rezultatas, tampa įeiga tolimesniems procesams); inovatyvumas taip pat neapsiriboja tik faktoriais, esančiais firmos ribose, jam daro įtaką ir platesnis socioekonominis, politinis kontekstas. Atsižvelgiant į tai antroje straipsnio dalyje apžvelgiami metodologiniai klausimai, iškylantys atliekant inovacijų tyrimus. Inovacijos pradėtos tirti po Antrojo pasaulinio karo, inovacijų tyrimai išgyveno keturias kartas, grindžiamas skirtingais inovacijų matavimo indikatoriais. Pirmoji karta traktuoja inovacijas kaip tęstinį procesą, todėl inovacijų procesus apibrėžia įeigos elementai – išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtra, išlaidos švietimui, mokslininkų skaičius ir pan. Antroji karta akcentuoja inovacijų procesų išeigą – patentus, mokslinius straipsnius, naujus produktus ir pan. Trečioji generacija orientuojasi į indikatorius, kurie apskaičiuojami pasitelkiant apklausas ir viešai prieinama informacija – ši karta susiformavo, kaip siekis išmatuoti ir lyginti šalių gebėjimus kurti inovacijas. Ketvirtoji yra dar besiformuojanti, tačiau jau galima atskirti jos skiriamąjį bruožą – tai siekis išmatuoti sunkiai išmatuojamus inovacijų procesų aspektus, tokius kaip žinių kūrimas ir perdavimas, visuomenės požiūrio įtaka inovacijų plėtrai. Šiame straipsnyje būtent ir yra atliekamas ketvirtosios kartos indikatoriais grįstas tyrimas (struktūrinių lygčių modeliavimas), kuris sieks įvertinti Europos Sąjungos inovacijų politiką pagal Lietuvos ir Rumunijos gyventojų nusistatymą inovacijų atžvilgiu.
This study represents few issues related with innovations in European Union. At first the European Union documents and European scoreboard are analyzed. According to analysis, a huge innovational gap between European Union member-states is identified and EU authorities consider that innovation-friendly society is crucial element for its innovation policy. Second part of the article copes with methodological issues that arose around the research of innovations. The methods of the 4th generation of measuring innovation are implemented in the research, which aims to evaluate European Union policy according to population’s perception of innovations in Lithuania and Romania. Comparative study between Lithuania and Romania is done. The research shows social attitudes towards innovations and its relation with life quality and financial situation. The study shows, that local consumption of innovative products and services not necessary leads to better innovativeness of country.