Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą registravimo teisinės pasekmės
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2012 |
Straipsnyje analizuojamas Lietuvoje taikomas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą registracijos modelis. Pirmojoje straipsnio dalyje aptariamas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą registracijos reglamentavimas įstatymuose, kuris vertinamas dviejų perskyrų, tai yra deklaratyvinio-konstitutyvinio modelio bei negatyvaus rėmimosi – pozityvaus rėmimosi modelių perspektyvoje. Antrojoje dalyje analizuojama reikšminga Lietuvos teismų praktika, iliustruojanti, kad teisės aktuose nustatytas registracijos modelis teismų praktikos yra transformuojamas, o pati praktika yra nevisiškai nuosekli. Straipsnyje daroma išvada, jog, nors Lietuvos įstatymuose nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atžvilgiu įtvirtintas deklaracinis registracijos modelis, vertinant trečiųjų asmenų, kurie remiasi registro duomenimis, apsaugos požiūriu, Lietuvos reglamentavimas įstatymuose artimesnis pozityvaus rėmimosi modeliui. Vis dėlto Lietuvos teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nevisiškai atitinka įstatymu numatytą teisinės registracijos modelį ir kai kuriais atvejais perkelia neišviešintos nuosavybės sukeliamą riziką tretiesiems asmenims.
This regulatory framework is further adopted and transformed by the case law of the Lithuanian courts. The analysis of the latter shows that courts are inclined to rely more on the factual situation and easily deny the meaning of the registered rights. In various ways, the concept of the bona fide transferee is restricted and there are instances of positive duties ascribed to them. Besides, the existing case law demonstrates equivocal attitude towards the legal effects of registered data. Such tendencies of case law may hinder the rule of positive reliance and cause greater legal uncertainty.