Vadų atsakomybės mens rea elementas tarptautinėje paprotinėje teisėje ir Romos statute
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2011 |
Šiame straipsnyje nagrinėjamas vadų atsakomybės už tarptautinius nusikaltimus doktrinos dalis – mens rea numanomo žinojimo standartas. Pirmiausia yra aptariama šio standarto prasmė ir vieta vadų atsakomybės doktrinoje, pateikiami kriterijai, padedantys identifikuoti ir vertinti šį standartą. Antra, nagrinėjama numanomo žinojimo standarto evoliucija tarptautinių teismų praktikoje, tarptautinių sutarčių teisėje, doktrinoje ir pateikiamas tarptautinę paprotinę teisę atitinkantis šio standarto apibrėžimas. Trečia, analizuojamas numanomo žinojimo standartas, įtvirtintas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statute, ir vertinama, ar jis atitinka tarptautinę paprotinę teisę. Straipsnis baigiamas motyvuotomis išvadomis, pagal kurias Romos statute numatytas naujasis ,,galėjo žinoti“ standartas neatitinka tarptautinės paprotinės teisės ir dėl to sukelia nemažai praktinių sunkumų tiek vadams vykdyti savo pareigas, tiek gintis teismo procese.
Different from the practice of ad hoc tribunals, the Rome statute dilutes the principle of personal guilt by rejecting the fact that information should give a warning that there is a possibility of crimes to be committed. Duty to be constantly informed detracts duties to prevent or punish and erases the third element of the doctrine of superior responsibility. According to the jurisprudence of the ICC, negligence is a sufficient form of guilt. However, it is hardly compatible with international customary law. Some international crimes, such as genocide, require special intent. Since superiors are held responsible for subordinates’ crimes, they cannot be accused of failing to prevent or punish them for the crime of genocide simply by being negligent. There should be gross negligence amounting to wanton and immoral disregard of superiors’ duties and such failure to act should be tantamount to malicious intent or acquiescence. The ICC has not yet established any criteria that could separate military or militarylike superiors from civilian superiors. This means that in some cases prosecutors could easily prove that civilian superiors should be regarded as military-like superiors and their guilt could be proved by applying a looser ‘should have known’ standard. Due to that reason, the fundamental right of defence of the superiors is narrowed in the Rome statute.