Paciento teisė į sveikatos priežiūros paslaugas kitose ES valstybėse narėse
| Author(s) | |
|---|---|
Elzbergas, Tadas |
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2010 |
Straipsnyje analizuojama paciento teisė į sveikatos priežiūros paslaugas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Bendrijos teisėje ši paciento teisė suprantama kaip teisė gauti iš nacionalinės sveikatos draudimo institucijos lėšų apmokamas sveikatos priežiūros paslaugas kitoje valstybėje narėje nei pacientas yra apdraustas sveikatos draudimu. Siekiant aiškiau atskleisti paciento teisės į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse turinį ir jos įgyvendinimo tvarką, straipsnyje išskiriama paciento teisė į būtinąją medicinos pagalbą ir planines (ambulatorinį ir stacionarų gydymą) sveikatos priežiūros paslaugas. Straipsnyje analizuojami sveikatos priežiūros paslaugų teikimą Bendrijos teritorijoje migruojantiems asmenims reglamentuojantys ES teisės aktai, Europos Teisingumo Teismo jurisprudencija, apžvelgiamos naujausios ES teisės raidos tendencijos reglamentuojant paciento teisę į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse. Straipsnio pabaigoje analizuojama ir vertinama Lietuvos praktika įgyvendinant paciento teisę į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse.
The content of the patient’s right to receive healthcare services in other Member States has been developed in the jurisprudence of the European Court of Justice during the last decade. Based on the interpretation of the provisions of the EC Treaty regulating the free movement of people, goods and services, the European Court of Justice has acknowledged in its decisions since 1998 that patients have the right to receive compensation for healthcare services provided in the another Member State from the national health insurance institution. In order to formulate more precisely and ensure the patient’s right to healthcare in other Member States, the Commission began codifying the practice of the European Court of Justice. There are plans to create a system for providing healthcare services in other Member states based on the proposal of a directive drawn up by the Commission. The author also reviews the Lithuanian practice in implementing the patient’s right to health care services in other Member States. Since Lithuania became a member of the EU, Lithuanian patients have obtained the right to emergency treatment and planned healthcare services in other Member States financed from the budget of the Compulsory Health Insurance Fund. The European Health Insurance Card system confirms the right to emergency treatment while visiting other Member States, and is implemented and functioning in Lithuania. However, there are reasonable doubts whether the orders of the Minister of Healthcare regulating planned healthcare are compatible with the legislation of the Community. Thus, the valid national legislation in question should be reviewed and harmonized with EU legislation.