Įstatymo samprata
Ragauskas, Petras |
Under the Constitution of the Republic of Lithuania a law (statute) is a universal mean to ensure the implementation of the constitutional principle of the equality of individuals (as courts and other state institutions as well as officials are not sovereign and obey exceptionally the laws). It is not possible to ensure the equality of individuals if decisions made in each individual case are not based on clear rides of general character. This is determined not only by a possibility of abuse of office by institutions and officials who have wide powers unrestricted by general rides but also by absence of an objective equality standard. Pursuant to the Constitution, all individuals are (must be) equal before the law and the ndes of general character can ensure the equality. Only the ndes of general character can he set forth in a law. Exceptions must be envisaged by the Constitution, for example, approving the state budget drawn up of the norms of individual character. All the primary (establishing original rights and duties) standards of law must be consolidated in laws. This means that even laws cannot envisage the rules of individual character that are not based on the rules of general character. As legality of laws is assessed according to their conformity with the Constitution, in Lithuania laws do not have the typical aspect of the supreme legal power. They can only have the specific legal power attributed to them.
Taking into consideration the analysis of the features of law carried out in the thesis, a law of the Republic of Lithuania is defined as follows: (I) the Seimas or the nation - (2) enacted laws pursuant to the special procedure envisaged by the Constitution and the laws, (3) that are in line with the Constitution; (4) a law is an official written document (5) expressing the lawmakers’ will (6) to set primary rules (7) that hold a specific legal power and (8) general rules of behaviour (9) sanctioned with the state control.
Terminas „Įstatymas" vartojamas kefiomis prasmėmis. Apie Įstatymus kalbame kaip apie bendras taisykles, kaip apie teisės normas fiksuojančius aktus, kalbame ir kaip apie specifinę teisės normų aktų kategoriją - „Įstatymą, griežtąja prasme". Tačiau netgi įstatymas griežtąja prasme" nėra apibrėžiamas vienareikšmiškai. Teoriniu lygmeniu kyla nemažai ginčų dėl to, ar vienas arba kitas konkretus požymis priskirtinas Įstatymui. Nuo seno bene daugiausia ginčų kelia įstatymo bendrumo požymis. Pastaruoju metu plačiai išplitus konstitucionalizmo įdėjome, vle daugiau abepnlų kyla ir dėl „tradicinių" požymių - aukščiausia teisinė galia, pirminis aktas ir pan. Šiame straipsnyje įstatymo sampratą (faktiškai įstatymo požymius, per kuriuos ta samprata atsiskleidžia) stengiamasi analizuoti kompleksiškai, t. y. integruojant ne vien teorinį (kas buvo daroma nuo Antikos laikų), bet ir pozityvųjj teisinį aspektą. Taigi remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija bandoma Įvertinti ir pagristi, ar tam tikri „teoriniai" Įstatymo požymiai turi adekvatų teisinĮ turinj ir gali būti laikomi teisiškai reikšmingais Įstatymo požymiais. Atlikus įstatymo požymių analizę, straipsnio pabaigoje pateikiama įstatymo samprata pirmiausia grindžiama galiojančia Lietuvos Respublikos Konstitucija.