The Orthodox code of contemporary Russian prose
Bagration-Moukhraneli, Irina |
Modern Russian narrative literature actively assimilates traditional church literary genres. Some of the best Russian novels of the 21st century (by authors such as Alexander Chudakov and Eugene Vodolazkin) are genetically linked to hagiography, while Maya Kucherskaya adapts the genre of patericon. Similar processes are characteristic of modern Russian elevated poetry. Timur Kibirov’s collection, Greek and Roman Catholic Songs and Nursery Rhymes, reflects the Evangelic realities of a new era. In his poetry collection Tsaritsa Subbota, Sergei Kruglov turns to the Old Testament. Alexei Ushakov, Olga Sedakova and Sergei Averintsev are brilliant poets who, in their poetry and translations, turn to the religious and philosophical paradigm. The current stage of spiritual Russian literature differs from the post-Perestroika period. The Russian poets and writers of the latter were inspired by the very possibility of freedom and the opportunity to address theological topics and problems and bridge the gap after 70 years of silence. Today, Russian writers feel more confident in the realm of theological problems. They need it to cover current events and contemporary life. The literature of the 21st century “came out of the ghetto” and has accumulated some experience, which enabled it to become prose. The main character of Chudakov’s novel of modern Christian prose first gives a new understanding of the actual tradition of Russian literature – a picture of the world from today’s point of view, and the ways and methods of its description. The predecessors of the literary process today are not so much Dostoevsky and Tolstoy with their novel form, but rather –Old Russian writers such as Leskov, Chekhov, and to a certain extent Bunin. Most writers create cycles of stories, united by a single protagonist or author’s narrative. All of them are aimed at filling the lacunae of the Soviet era, reviewing and giving fullness to the picture of the world in new historical circumstances.
Modernioji rusų literatūra plačiai savinasi tradicinius religinės literatūros žanrus. Kai kurie žymiausi XXI amžiaus rusų romanistai (A. P. Chudakov, E. G. Vodolazkin)genetiškai siejami su hagiografijos žanru. Maja Kucherskaja savaip pritaiko paterikono žanrą. Panašūs procesai stebimi ir aukštojoje rusų poezijoje. Timuro Kibirovo poezijos rinktinė „Greek and Roman Catholic songs and nursery rhymes” ( „Graikų ir Romėnų giesmės ir eilės vaikams”) atspindi naujosios eros Evangelinę tikrovę. Sergejus Kruglovas savo poezijos rinktinėje „Tzariza Subbota”( „Karalienė Šeštadienė”) brėžia sąsajas su Senuoju Testamentu. Aleksejus Ušakovas, Olga Sedakova, Sergejus Averintsevas – talentingi poetai, kurie inkorporuoja į savo peotinius tekstus ir vertimus religinės ir filosofinės pasaulėjautos paradigmas. Šiuolaikinė rusų literatūros pakopa skiriasi nuo post-perestroikos periodo literatūros. Post-perestroikos pradžioje rusų poetus ir rašytojus įkvėpė vien jau laisvės tikimybė, galimybė prisiliesti prie teologinių temų ir problemų, perkopti per 70-ies metų tylos prarają. Šiandieną rusų rašytojai labiau pasitiki savimi žvelgdami į teologinių problemų lauką. Iš jo atsiranda galimybės apžvelgti vykstančius įvykius ir šiuolaikinę gyvenseną. XXI-ojo amžiaus literatūra „išaugo gete”, išėjus iš jo, praturtėjo patirtimi, įgavo galios imtis prozos. Pagrindinis Chudakovos modernaus krikščioniško romano herojus pirmiausia įteisina naują rusų literatūros tradicijos suvokimą, pasaulio vaizdą iš šiuolaikinio žiūros taško, jo vaizdavimo būdus ir metodus. Nūdienos realistinės tradicijos pirmtakai ne vien Dostojevskis ir Tolstojus ir jų romano forma, bet labiau Senoji rusų literatūra, skaitoma Leskovo, Čechovo ir tam tikra prasme Buninio prozoje. Daugelis rašytojų kuria grožinius ciklus vaizduodami tą patį veikėją ar autorinį naratyvą. Visi siekia užpildyti Sovietinės eros tuštumą kurdami pasaulėvaizdį naujose istorinėse aplinkybėse.