Between literature and religion: silver age ideas applied to modernity – poetic outlook as a type of religiosity?
Tabachnikova, Olga |
Traditionally, the role of literature in Russia has been disproportionally large, because literature there served as ‘the only podium from which the nation can speak about its pain’.1 Russian literary discourse thus absorbed almost all other discourses, including those of philosophy and religion. A merger of religious philosophy with literature came to be particularly visible during the Russian Silver Age, with its new religious search and change of cultural paradigm. Lev Shestov, a religious-philosophical thinker of the time, conventionally viewed as an irrationalist and a precursor of Sartrean existentialism, assigned a common religious experience to almost every hero of his philosophical-literary essays, including Russian classical writers and Western philosophers.2 This experience, which Shestov regarded as invariably traumatic, leads – via catharsis – to a re-evaluation of values and ultimately to faith, and results in great artistic and philosophical revelations. Despite the problematic nature of such a treatment, it can nevertheless be methodologically useful because of the perception of literary production as growing from an essentially religious root. In this paper, we suggest applying this to major Russian poets of modernity, most notably to Joseph Brodsky, to see if poetic outlook is indeed akin to religious sensibility. On the other hand, Freudian theories that deem artistic inspiration to be a sublimation of libido can be linked to the ideas of another religious-philosophical thinker of the Silver Age – Vasilii Rozanov – who placed human sexuality next to divinity. At the same time, another thinker of that epoch – Boris Vysheslavtsev – argued for the animosity of the Freudian approach to Russian cultural consciousness, and especially to categories of love, artistic creativity and religion. The aim of this paper is to study the interplay between religious and poetic outlooks through the prism of these conflicting opinions in the framework of the correlation between religion and culture in the Russian context.
Literatūros vaidmuo Rusijoje visada buvo didžiulis. Čia literatūra buvo vienintelė erdvė, kurioje tauta galėjo išsakyti savo skaudulius. Taip Rusijos literatūrinis diskursas įtraukė į save beveik visus kitus diskursus, tarp jų filosofinį ir religinį. Religinio ir filosofinio diskursų susiliejimas su literatūriniu ypač išryškėjo rusiškojo literatūrinio sidabro amžiaus metu per naujas religines paieškas ir kultūrinės paradigmos kaitą. Levas Šestovas, to meto religinės filosofijos atstovas, paprastai laikomas iracionalistu ir Sartro egzistencinės minties pirmtaku, suteikdavo beveik kiekvienam savo filosofinių literatūrinių esė apie rusų klasikus ir vakarų filosofus herojui religinę traktuotę. Tokie išgyvenimai, kurie Šestovo nuomone visi be išimties sukelia traumas, per katarsį suteikia galimybę iš naujo įvertinti vertybes ir, galų gale, net atrasti tikėjimą, pasiekti didį meną ar filosofines įžvalgas. Nors toks patirties konstravimas ir sukelia klausimų, jis gali pasitarnauti metodologiškai aiškinant literatūros kūrinių formavimąsi iš religinių šaknų. Šiame straipsnyje toks metodas taikytas analizuojant moderniuosius rusų poetus, ypač Josifą Brodskį. Taip pat bus bandoma surasti poetinės vizijos religinę atjautą. Froido teoriją apie meninį įkvėpimą, atsirandančią kaip libido sublimavimas, galima sieti su kito rusų sidabro amžiaus religinio filosofo Vasilijaus Rozanovo, kuris žmogiškąjį seksualumą lygino su dieviškumu, veikla. Tuo pat metu Borisas Vyšeslavtsevas, tos pačios epochos mąstytojas, tikino, jog Froido požiūris priešiškas rusų kultūrinei savimonei, o ypač tokioms kategorijoms kaip meilė, meninė kūryba ir religija. Šio straipsnio tikslas – ištirti religines ir poetines sandūras per konfliktuojančių požiūrių prizmę ir jų santykį su religija bei kultūra Rusijos kontekste.