Reklamos kaip teisės gauti ir skleisti informaciją konstitucinė samprata

Abstract

Informacijos laisvė yra modernių teisių grupei priskiriama teisė, kuri apima žodžio ir žiniasklaidos laisves, taip pat įsitikinimų turėjimo ir jų reiškimo laisvę. Informacijos laisvės svarba yra neginčytina. Visų pirma, tai yra pagrindas informacinei ir demokratinei visuomenei egzistuoti bei vystytis. Gaudami informaciją piliečiai dalyvauja politiniame procese, formuoja savo nuomonę ir pažiūras. Konstitucinė teisė į reklamą yra išvestinė teisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamoje doktrinoje, nes teisė į reklama nėra expressis verbis įtvirtinta Konstitucijos tekste. Ji yra išvedama iš teisės gauti ir skleisti informaciją. Reklama kaip socialinio reiškinio atsiradimas siejamas su prekybos ir mainų atsiradimu. Jos tikslas anksčiau ir dabar išlieka toks pats – skatinti vartotojus pirkti, naudotis, sudominti. Reklama yra tam tikros rūšies informacija – komercinė informacija, kurios tikslas yra skatinti vartotoja, tačiau išskiriamos polinė ir socialinė reklamos. Teisė gauti ir skleisti informaciją bei teisė į reklamą nėra absoliučios. Jos gali būti ribojamos, kai reikia apsaugoti kitas žmogaus ir piliečio teises, kitas svarbias konstitucines vertybes, tokias kaip sveikata, garbė ir orumas, valstybės suverenitetas ir pan. Riboti konstitucines teises ir laisves galima tik įstatymu ir privalo būti laikomasi proporcingumo ir kitų konstitucinių principų. Nagrinėjamos temos kontekste labai svarbi yra Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose yra atskleidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kovencijos normų interpretacija, informacijos laisvės ribojimo atvejai. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija yra įkvėpimo šaltinis ir Konstituciniam Teismui nagrinėjant konstitucinės justicijos bylas dėl žmogaus teisių. Reklamos reglamentavimas ordinarinėje teisėje formuojasi atsižvelgiant į Konstitucnio Teismo formuojamą konstitucinę doktriną.