The right to a fair trial under article 6 (1) of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms

Relevance of the Topic The right to a fair trial, both in its broadest and proper sense, is one of the fundamental guarantees of a rule of law democracy, the significance and importance whereof cannot be surpassed by other rights embedded in the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms (hereinafter – the Convention or the European Human Rights Convention), irrespective of whether they are qualified or absolute. A special position of this right not only in the Convention but also in national Constitutions is predetermined by the fact that this right is a prerequisite for the exercise of other human rights and any disproportionate interference with the right to a fair trial prevents individuals from defending their infringed rights not only in civil and criminal proceedings, but also in much broader matters. Although the Convention itself does not provide for any legitimate restrictions of the right to a fair trial, the case-law of the European Court of Human Rights (hereinafter – the Court or the ECHR) treats certain restrictions of this right as lawful. However, in all cases the Court is obliged to look for a balance between the right to a fair trial and other rights, although, as shown by the case-law of the Court, it is not always achieved. Given the special position of this right, it has become not only a conventional right, enshrined in many international treaties, but also a constitutional right of each member state of the Council of Europe, i.e. guaranteed on both international and national level. In general, the idea of the right to a fair trial reaches back to 1215 - the times of Magna Carta. The Universal Declaration of Human Rights adopted in 1948 and the right of the individual to a fair hearing, established in its Article 10, has become the basis for securing this and other rights in other international instruments. Accordingly, the example of this international instruments was followed by other international instruments, which reinforced the mutatis mutandis right to a fair trial, such as Article 6 of the 1950 Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, Article 14 of the 1966 International Covenant on Civil and Political Rights, as well as Article 8 of the 1969 American Convention on Human Rights. Mention should be made of that fact that after the adoption of the Convention many of the concepts laid down therein were rather vague; particular uncertainty and ambiguity after the Convention just came into force was inherent in the right to a fair trial established in Article 6(1) of the Convention in terms of its contents and application scope, therefore, the application of this right to many states-parties of the Convention was extremely difficult . The uncertainties related to this right were to be solved by the then European Commission of Human Rights (hereinafter – the Commission) and by the European Court of Human Rights. Thus, the interpretation of such concepts as civil rights and obligations, criminal charge, fairness of the trial lead to an extremely extensive case-law of the Commission and the Court, which was not always integral and consistent. Moreover, it should not be forgotten that the interpretation of provisions of the Convention has to be dynamic and responsive to a current-day reality, otherwise, it would prevent innovation and improvement. On the other hand, the scope of the case-law of the Commission and the Court pertaining to the right to a fair trial was also predetermined by the fact that the tremendous in volume case-law developed by the Convention’s institutions was rather inconsistent, making the states - parties to the Convention not always in the position to interpret it properly – that is underperform in terms of their obligations assumed by virtue of this international agreement. Even today it would not be mistaken to state that the major work load of the Court consists of different aspects of the right to a fair trial protected by Article 6(1) of the Convention . This is pre-determined by the doctrine of autonomous concepts and by a rather extensive interpretation of the concepts, the correctness whereof is a prerequisite in order to avoid the problems of application by the states - parties to the Convention of not only of the right to a fair trial secured in Article 6(1) of the Convention, but also to all other paragraphs of Article 6 of the Convention. Consequently, they are not always capable of responding to the changing case-law of the Court. Moreover, scholars of law and also judges of the Court often question whether the Court does not create new concepts, by setting forth new obligations to the states - parties to the Convention rather than those they assumed when signing and ratifying the Convention. The relevance of the issues dealt with in the thesis also stems from the fact that despite the extensive case-law of the Court and the Commission on the topic, the case-law of the Court on certain issues covered by the thesis is still in its development phase. This makes it more difficult for the states - parties to the Convention to perform their obligations both in terms of ensuring the compliance of their national law to the Convention and in terms of their proper application. Lithuania is not an exception in this regard. All this leads to a higher number of applications at the Court, as well as to the number of lost cases, resulting in a considerable enforcement burden on the shoulders of the states. Furthermore, as shown by the conflict between the constituent rights to a fair trial and the right to a fair trial and other rights of the Convention, the Court very often tends not to identify the encountered problem itself or a specific solution, leaving this for the discretion of the states - parties to the Convention, though their choices are not always deemed to be right by the Court. This way, states - parties to the Convention only partly fulfil both positive and negative obligations assumed under this international agreement. The choice of this subject-matter for the thesis and the relevance of the topics analysed has been necessitated not only by a considerable number of applications the Government of the Republic of Lithuania gets in respect of violations of the right to a fair trial , but, most importantly, by the fact that proper interpretation of the issues covered by the dissertation on the right to a fair trial is still of particular relevance in practice. It is especially important for Lithuanian judges who directly apply the provisions of the Convention in civil, criminal or administrative cases. The applications of individuals regarding potential violations of the right to a fair trial secured in Article 6(1) of the Convention, referred to the Government of the Republic of Lithuania, and the judgments ruling on breaches or absence of breaches of this right, disclose the problems of regulation and application of the national law, which are especially frequent in the area of the right to a fair trial. This is confirmed by the number of applications addressed to the Court in respect of the right to a fair trial under Article 6(1) of the Convention. All this proves the relevance of the topic. Therefore, the research of the thesis, carried out after analysing the plentiful case-law of the Court and identifying various criteria in a systematic way, would, first of all, help Lithuanian courts to interpret and apply the researched problematic aspects of the right to a fair trial properly. Eventually, the research would help advocates and other lawyers to defend the interests of persons seeking the protection of their rights before the European Court of Human Rights more effectively. The subject-matter of the dissertation is in particular relevant also due to the fact that Chapter 2 and also Chapter 1, fragmentarily, contain the analysis of Lithuanian legislation regulating the researched topics, as well as the case-law of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania and the Supreme Court of Lithuania. Finally, it is important to note that the suggestions made by the author in this thesis, for example, to adopt an Additional Protocol to define explicitly the scope of application of the right to a fair trial is not only a theoretical possibility. First of all, such right of initiative can be expressed by the Agent of the Government of the Republic of Lithuania in different standing committees of the Council of Europe (for example, the Steering Committee for Human Rights of the European Council (CD-DH) or the Committee of Experts for the Improvement of Procedures for the Protection of Human Rights (DH-PR)), which set up special Drafting Groups within their framework to be responsible for the drafting of the text of a certain agreed document. This opportunity can also be exercised implementing the right of legislation secured in Article 15 of the Statute of the Council of Europe and guaranteed to each member of the Council of Europe. Overview of research and scientific novelty Problematic issues of Article 6 of the Convention and of all Articles of the Convention in general have caught much attention from foreign public law and human rights law scientists. Topics of the whole Article 6 of the Convention have been rather often dealt by such leading foreign authors as P. Van Dijk, F. van Hoof, A. van Rijn, L. Zwaak, D.J. Harris, M. O‘Boyle, C. Warbrick, D. Gomien, C. Ovey, R. White, S. Trechsel, R. Clayton, H. Tomlinson, J.A. Frowein, W. Peukert, S. Stavros, L.G. Loucaides, J.-P. Costa, J. Herberg, A. Le Sueur and J. Mulcahy, F.G. Jacobs et al. The aforementioned authors most often provide a systematic analysis of the entire Article 6 of the Convention, at the same time analysing, in a commentary fashion, other rights protected by the Convention, therefore, Article 6 of the Convention, i.e. also analysis of Article 6(1) of the Convention, is limited only to the key issues of the right

Temos aktualumas Teisė į teisingą teismą tiek plačiąja, tiek siaurąja prasme yra viena pagrindinių demokratinės teisinės valstybės garantijų, kurios reikšmė ir svarba nenusileidžia kitoms Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija arba Europos žmogaus teisių konvencija) įtvirtintoms teisėms, ar jos būtų sąlyginio ar nesąlyginio pobūdžio. Šios teisės ypatingą vietą ne tik Konvencijoje, bet ir valstybių Konstitucijose lemia tai, jog ši teisė lemia kitų žmogaus teisių realizavimą, o teisės kreiptis į teismą neproporcingas apribojimas užkerta kelią asmenims ginti savo pažeistas teises ne tik civiliniuose ir baudžiamuosiuose procesuose, bet kur kas plačiau. Nors pati Konvencija nenumato teisės į teisingą teismą teisėtų apribojimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas arba EŽTT) praktikoje tam tikri šios teisės apribojimai yra laikomi teisėtais. Tačiau visuomet Teismas privalo ieškoti teisės į teisingą teismą ir kitų teisių pusiausvyros, nors, kaip rodo Teismo praktika, ne visada ją pasiekia. Atsižvelgiant į šios teisės ypatingą vietą, teisė į teisingą teismą tapo ne tik konvencine teise, įtvirtina daugelyje tarptautinių sutarčių, tačiau ir kiekvienos Europos Tarybos valstybės narės konstitucine teise, t.y. ją užtikrinant tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygiu. Apskritai teisės į teisingą procesą idėja siekia dar 1215 m. Magna Carta laikus. O 1948 m. priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir jos 10 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą teismą davė pagrindą įtvirtinti šią ir kitas teises kituose tarptautiniuose dokumentuose. Taigi šio tarptautinio dokumento pavyzdžiu rėmėsi ir kiti tarptautiniai dokumentai, įtvirtinę mutatis mutandis teisę į teisingą teismą, kaip 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnyje, taip pat ir 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnyje, įtvirtinant teisę į teisingą teismą. Pastebėtina, jog priėmus Konvenciją, daugelis joje įtvirtintų sąvokų buvo pakankamai neaiškios, o ypatingu neaiškumu ir daugiareikšmiškumu, dar tik įsigaliojus Konvencijai, pasižymėjo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą teismą tiek jos turinio, tiek taikymo apimties požiūriu, todėl daugeliui valstybių Konvencijos dalyvių šios teisės teisingas taikymas buvo itin sudėtingas1. Todėl su šia teise susijusius neaiškumus turėjo išspręsti tuo metu veikianti Europos Žmogaus Teisių Komisija (toliau – Komisija) bei Europos Žmogaus Teisių Teismas. Taigi tokių sąvokų kaip civilinio pobūdžio teisė ir pareiga, baudžiamojo kaltinimo, teisingo teismo aspektų aiškinimas sąlygojo itin didelę Komisijos ir Teismo praktikos apimtį, kuri ne visada buvo vientisa ir nuosekli. Be to, nereikia pamiršti, kad Konvencijos nuostatų aiškinimas turi būti dinamiškas, atsižvelgiant į šiandieninę tikrovę, kitaip būtų užkirstas kelias naujovėms bei tobulėjimui. Iš kitos pusės, teisės į teisingą teismą Komisijos ir Teismo praktikos apimtį sąlygojo ir tai, kad itin milžiniškos apimties Konvencijos institucijų plėtojama praktika buvo pakankamai nenuosekli, todėl valstybės Konvencijos dalyvės ne visada buvo pajėgios tinkamai ją interpretuoti, vadinasi, ne visiškai tinkamai vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus pagal šią tarptautinę sutartį. Dar ir šiandien, nesuklysime pasakę, kad pagrindinį Teismo darbo krūvį sudaro įvairūs teisės į teisingą teismą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, aspektai2. Tai lėmė Teismo naudojama autonomiškų sąvokų aiškinimo teorija (angl. “doctrine of autonomous concepts”) bei pakankamai platus sąvokų aiškinimas, kurių teisingas aiškinimas sąlygoja ne tik teisės į teisingą teismą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, bet ir visų Konvencijos 6 straipsnio dalių taikymo problemų valstybėms Konvencijos dalyvėms. Todėl jos nėra visuomet pajėgios reaguoti į besikeičiančią Teismo praktiką. Be to, teisės mokslininkai, o ir patys Teismo teisėjai, dažnai klausia, ar tokiu būdu Teismas nesukuria naujų sąvokų, numatydamas naujus įsipareigojimus valstybėms Konvencijos dalyvėms, o ne tuos, kuriuos jos prisiėmė pasirašydamos ir ratifikuodamos Konvenciją. Disertacijoje nagrinėjamų klausimų aktualumą lemia ir tai, jog, nepaisant didelės Teismo ir Komisijos praktikos šiuo klausimu apimties, Teismo praktika kai kuriais darbe analizuojamais klausimais yra vis dar formavimosi stadijoje. Tai itin apsunkina valstybių Konvencijos dalyvių įsipareigojimų vykdymą, tiek užtikrinant nacionalinės teisės atitikimą Konvencijai, tiek jos tinkamą taikymą. Šiuo požiūriu ne išimtis ir Lietuva. Visa tai lemia didesnį pareiškimų skaičių Teisme, o taip pat ir pralaimėtų bylų skaičių, kuris tampa nemaža našta valstybėms juos vykdant. Dar daugiau, kaip patvirtino sudėtinių teisės į teisingą teismą teisių ir teisės į teisingą teismą ir kitų Konvencijos teisių konkurencijos atvejai, Teismas dažnai apskritai nėra linkęs tiesiogiai įvardyti tiek pačios kylančios problemos, tiek jos konkretaus sprendimo būdo, todėl tai lieka valstybių Konvencijos dalyvių diskrecijoje, kurios pasirinkimas ne visuomet būna, Teismo nuomone, teisingas. Taip valstybės Konvencijos dalyvės tik iš dalies įgyvendina pagal šią tarptautinę sutartį prisiimtus tiek pozityvius, tiek negatyvius įsipareigojimus. Šios disertacijos temos pasirinkimą bei pačios analizuojamos problematikos aktualumą lėmė ne tik nemažas Lietuvos Respublikos Vyriausybę pasiekiantis pareiškimų skaičius dėl teisės į teisingą teismą pažeidimų3, bet, svarbiausia, jog šiandien yra vis dar itin aktualus teisės į teisingą teismą disertacijoje analizuojamų klausimų teisingas interpretavimas praktikoje. Tai yra itin aktualu Lietuvos teisėjams, tiesiogiai taikant Konvencijos nuostatas sprendžiant civilines, baudžiamąsias ar administracines bylas. Lietuvos Respublikos Vyriausybei perduodami asmenų skundai dėl galimų teisės į teisingą teismą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, pažeidimų bei sprendimai, kuriuose konstatuoti (arbe ne) šios teisės pažeidimai, labai gerai atskleidžia nacionalinės teisės reglamentavimo bei taikymo problemas, kurios yra itin dažnos būtent teisės į teisingą teismą srityje. Tai patvirtina ir pats Teismą pasiekiančių skundų dėl teisės į teisingą teismą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį skaičius. Visa tai dar kartą liudija šios problematikos aktualumą. Todėl disertacijos atliktas tyrimas, išanalizavus itin gausią Teismo praktiką ir sistematiškai išskiriant įvairius kriterijus, padėtų, visų pirma, Lietuvos teismams teisingai interpretuoti bei taikyti disertacijoje analizuojamus problematinius teisės į teisingą teismą aspektus. Galiausiai disertacijos atliktas tyrimas padėtų advokatams ir kitiems teisininkams geriau užtikrinti asmenų, siekiančių apginti jų teises Europos Žmogaus Teisių Teisme, interesus. Disertacijos tema ypač aktuali ir tuo, jog antrame ir epizodiškai pirmame skyriuose yra analizuojami Lietuvos Respublikos teisės aktai, susiję su disertacijoje gvildenamais klausimais, o taip pat ir LR Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Ypač svarbu paminėti, kad šiame moksliniame darbe autorės teikiami pasiūlymai, pavyzdžiui, siūlant priimti naują Papildomą protokolą, kuris aiškiai apibrėžtų teisės į teisingą teismą taikymo apimtį, nėra vien tik teorinio pobūdžio. Visų pirma, tokia iniciatyvos teisė gali būti išreikšta Lietuvos Respublikos Vyriausybės Atstovui dalyvaujant įvairiose Europos Tarybos rėmuose organizuojamose nuolatiniuose komitetuose (pavyzdžiui, Europos Tarybos Žmogaus teisių koordinaciniame komitete (CD-DH) ar Europos Tarybos Žmogaus teisių procedūrų tobulinimo ekspertų komitete (DH-PR)), kuriuose yra kuriamos specialios Rengimo grupės (angl. “Drafting Group”), atsakingos už tam tikro dokumento, dėl kurio parengimo yra sutariama, teksto parengimą. Ši galimybė taip pat gali būti realizuojama įgyvendinant Europos Tarybos Statuto 15 str. įtvirtiną leidybos teisę, kuri garantuojama kiekvienai Europos Tarybos narei. Tyrimų apžvalga ir mokslinis naujumas Konvencijos 6 straipsnio, o ir apskritai visų Konvencijos straipsnių, probleminiai klausimai yra sulaukę pakankamai daug, ypač viešosios teisės ir žmogaus teisių teisės užsienio mokslininkų, dėmesio. Bendrai viso Konvencijos 6 straipsnio temomis pakankamai dažnai yra rašę užsienio autoriai, pavyzdžiui, P. Van Dijk, F. van Hoof, A. van Rijn, L. Zwaak, D.J. Harris, M. O‘Boyle, C. Warbrick, D. Gomien, C. Ovey, R. White, S. Trechsel, R. Clayton, H. Tomlinson, J.A. Frowein, W. Peukert, S. Stavros, L.G. Loucaides, J.-P. Costa, J. Herberg, A. Le Sueur and J. Mulcahy, F.G. Jacobs ir kiti. Minimi autoriai dažniausiai sistemiškai analizuoja visą Konvencijos 6 straipsnį, kartu kaip komentare analizuodami ir kitas Konvencijos teises, todėl Konvencijos 6 straipsnis, t.y. kartu ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies analizė, apsiriboja tik pagrindiniais teisės į teisingą teismą klausimais. Tuo tarpu kai kurie užsienio autoriai apsiriboja tik atskirais teisės į teisingą teismą aspektais, pavyzdžiui, A. Orakhelashvilli, E. Voyiakis, J. Bröhmer, A.H. Robertson, J.G. Merills, G. Henry Schremers, A. Mowbray, M. Caplan Lee, M. Kloth, G. Letsas, E. Bates, Hazel Fox, Q.C., D. L. Jones ir kiti, kurie daugiausiai analizuoja teisės į teismą apribojimą valstybės arba parlamentinio imuniteto pagrindu. Teisės į teisingą teismą ir kitų Konvencijos teisių konkurencijos klausimais užsienio literatūra nėra gausi. Minėtini būtų šie užsienio autoriai: E. Brems, D.J. Sullivan, Sadat-Akhavi, A. Seid. Doktrinoje dažniau sutinkami moksliniai tyrinėjimai apskritai tarptautinės teisės normų kolizijų, jus cogens normų bei tarptautinėje teisėje egzistuojančių teisės normų hierarchijos klausimų analize. Šiuo požiūriu žinomi J. Pauwelyn, D. Shelton, W. Jenks, E. Pranes, I. Seiderman, W. Karl bei H. Aufricht. Apžvelgdami Lietuvos literatūrą disertacijoje analizuojamais teisės į teisingą teismą taikymo, teisės į t