Papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo politika Lietuvoje
Sruogienė, Jolanta |
Dumbliauskas, Vytautas | Recenzentas / Rewiewer |
Matonytė, Irmina | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Kulakauskas, Antanas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Janužytė, Audronė | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Liekis, Šarūnas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Paulikas, Vygandas Kazimieras | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Pranckietytė, Gražina | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Magistro darbe nagrinėjamas prieš dešimt metų Lietuvoje atsiradęs papildomas (savanoriškas) sveikatos draudimas. Įvairūs privataus sveikatos draudimo produktai, egzistuojantys kitose Europos Sąjungos šalyse, globalizacijos fone įgauna ne tik stipraus verslo, bet ir socialinio partnerio reikšmę, todėl būtina žinoti jų paklausą bei perspektyvas ir mūsų šalyje. Ištyrėme esamą papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo situaciją Lietuvoje bei atlikome kitų Europos Sąjungos šalių patirties lyginamąją analizę. Darbe numatytos tolimesnės papildomo (savanoriško)sveikatos draudimo vystymosi perspektyvos. Vykdant tyrimus atlikome gyventojų, draudikų, apdraustų darbuotojų ir politikų apklausas. Respondentų nuomonės analizė ir teisės aktų, kitų dokumentų analizė atskleidė papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo teigiamas ir neigiamas puses. Paaiškėjo, kad Lietuvoje papildomas (savanoriškas) sveikatos draudimas neturi apibrėžto sveikatos draudimo objekto, paslaugų krepšelio, bei visuomenės palaikymo. Savanoriškas sveikatos draudimas Lietuvoje ilgai buvo nepopuliarus dėl didelių mokesčių, dėl fizinio asmenų sveikatos draudimo nebuvimo, finansavimo nesureguliavimo tarp privalomojo ir papildomo sveikatos draudimo paslaugų, pačios informacijos apie sveikatos draudimą. Tačiau įvedus mokestinę gyventojų lengvatą, situacija gerokai pasikeitė, išaugo papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo apdraustųjų skaičius. Mūsų tyrimai rodo, kad papildomas draudimas Lietuvoje yra perspektyvus. Ateityje, išvystyta papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo programa galėtų suteikti papildomas galimybes socialiniams projektams (pvz., dantų protezavimas, prevencinės programos ir kt.), galėtų padengti dalį privalomojo sveikatos draudimo paslaugų kaštų ir galimybė gauti nebrangias medicinines paslaugas privačiame sektoriuje. Gyventojų, investavimo vadybininkų, apdraustųjų ir politikų nuomonės tyrimų analizė parodė, kad papildomas (savanoriškas) vertinamas palankiai ir yra reikalingas, tačiau draudimo paslauga turėtų būti konkreti, aiški ir pigi, prieinama visuomenei. Be to, papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo įgyvendinimo plėtrai būtina vykdyti visuomenės informavimo priemones visomis viešųjų ryšių priemonėmis. Būtina aiškinti apie kitokias medicinos paslaugų galimybes, apie būtinumą skirti lėšas savo sveikatai ir tuo pačiu būti atsakingiems už savo sveikatą.
Compulsory health insurance existing in Lithuania and other Members States of the European Union has an alternative - a supplementary (voluntary) health insurance. In the framework of globalisation alternative products of private health insurance existing in the world (covering insurance and provision of services) are becoming valuable as strong business and social partner. Insured persons benefit from additional guarantees. Compulsory health insurance regulated by laws has an approved strategy, defined particular services, annually approved budget, payment procedures and numerous other legal acts that are annually revised and improved. Supplementary (voluntary) health insurance provided in Lithuania by private insurance undertakings only for ten years has neither a definite object of health insurance, nor a basket of services or support from health system employees or politicians. Large fees and voluntary group health insurance made voluntary health insurance in Lithuania unpopular, because medical services are not distinguished between compulsory and supplementary health insurance services. A developed supplementary (voluntary) health insurance scheme might create additional opportunities for social projects (e.g., prosthetic dentistry, preventive programmes, etc.) and cover part of costs of compulsory health insurance services. According to the opinion of respondents of four groups (residents, investment managers, insured and politicians) who participated in the survey, a supplementary (voluntary) health insurance is necessary but expensive insurance service. People who acquire supplementary health insurance can avail themselves of medical services of the private sector which are financed by insurance undertakings. A short insurance period is convenient for people, but expose to risk insurance companies, because people are interested in using insurance services.