Netarptautinis ginkluotas konfliktas ir jo dalyvių teisinės padėties problemos
Kuzma, Jevgenijus |
Sauliūnas, Darius | Recenzentas / Rewiewer |
Katuoka, Saulius | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Jakulevičienė, Lyra | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Žilinskas, Justinas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Sauliūnas, Darius | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Gineitis, Alvydas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Visus ginkluotus konfliktus tarptautinė humanitarinė teisė skirsto į tarptautinius, t.y. vykstančius tarp dviejų ar daugiau suverenių valstybių, ir netarptautinius, t.y. vykstančius vienos valstybės teritorijoje. Pabrėžtina, kad tarptautinės bendruomenės dėmesys šiems skirtingų rūšių ginkluotiems konfliktams yra skirtingas. Akivaizdu, jog absoliuti dauguma tarptautinės humanitarinės teisės normų buvo skirta tarptautiniams ginkluotiems konfliktams reguliuoti. Toks šių ginkluotų konfliktų teisinis reguliavimas neatitinka šių dienų tendencijų, kadangi būtent netarptautiniai ginkluoti konfliktai tampa pagrindine ginkluotų konfliktų rūšimi. Toks skirtingas tarptautinės bendruomenės dėmesys skirtingų rūšių ginkluotiems konfliktams, paaiškinamas tuo, kad bet koks tarptautinis dėmesys valstybės viduje vykstantiems procesams iš karto susidurdavo su stipriu valstybių pasipriešinimu, motyvuojant tuo, kad tarptautinis dėmesys ir siekiai sureguliuoti vidaus ginkluotus konfliktus pažeis kiekvienos iš jų suverenitetą, ir, kad vidaus reikalai yra pačių valstybių reikalas, kurie turi būti tvarkomi savarankiškai kiekvienos valstybės. Tik XX a. viduryje buvo imtasi pirmųjų teisinių priemonių netarptautiniams ginkluotiems konfliktams sureguliuoti. 1949 m. Ženevos konvencijų bendrasis 3 str. bei 1949 m. Ženevos konvencijų 1977 m. Papildomas protokolas dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos yra laikomi pagrindiniais tarptautinės humanitarinės teisės aktais, skirtais netarptautiniams ginkluotiems konfliktams. Tačiau šių teisės aktų teisinė analizė atskleidė daugybę šių pagrindinių tarptautinės humanitarinės teisės aktų trūkumus, kurie dažnai trukdo pasiekti pagrindinį tarptautinės humanitarinės teisės tikslą - ginkluotų konfliktų humanizavimas bei kuo efektyvenė ginkluotų konfliktų aukų apsauga. Siekiant išsiaiškinti visus netarptautinių ginkluotų konfliktų teisinio reguliavimo ypatumus darbe yra pateikiamas netarptautinio ginkluoto konflikto apibrėžimas, išskiriami pagrindiniai jo bruožai bei atskleidžiamas jų turinys. Taip pat išskiriamos netarptautinio ginkluoto konflikto rūšys bei nustatoma, kokios tarptautinės humanitarinės teisės normos taikomos skirtingoms netarptautinio ginkluoto konflikto rūšims, taip pat kokios tarptautinės humanitarinės teisės normos taikomos ginkluotiems konfliktams, kurie turi ir tarptautinio, ir netarptautinio ginkluoto konflikto požymių, t.y. internacionalizuotiems ginkluotiems konfliktams. Darbe autorius pabrėžia, kad netarptautinių ginkluotų konfliktų teisinio reguliavimo trūkumai sukelia tokių ginkluotų konfliktų dalyvių rimtas teisinės padėties problemas, kurios turi būti skubiai sprendžiamos. Palyginus tarptautinių ir netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų teisinę padėtį, tenka konstatuoti, kad netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų teisinės apsaugos garantijos yra siauresnės bei, kad jų tarptautinė teisinė apsauga yra susiaurinta remiantis vien ginkluoto konflikto rūšimi. Priešingai nei tarptautinio ginkluoto konflikto dalyviai, netarptautiniame ginkluotame konflikte disidentai nėra laikomi nei kombatantais, nei karo belaisviais, o jų veiksmai netarptautinio ginkluoto konflikto metu yra laikomi nusikaltimais pagal valstybės, kurioje vyksta ginkluotas konfliktas, nacionalinę teisę, todėl jie yra teisiami vien už jų dalyvavimą ginkluotame konflikte. Darbo pabaigoje, atsižvelgdamas į darbe atliktos analizės visumą, autorius apibendrina visas netarptautinių ginkluotų konfliktų teisinio reguliavimo problemas ir pateikia galimus jų sprendimus.
The international humanitarian law divides all armed conflicts into international, i.e. taking place between two or more sovereign states, and non – international, i.e. taking place on the territory of one country. It should be emphasized that the international community's attention to these armed conflicts of different kind differs. It is obvious that the absoliute majority of standards of international humanitarian law were intended for regulation of international armed conflicts. Such legal regulation of armed conflicts is not compatible with today's tendencies as namely non – international armed conflicts become the main type of armed conflicts. Such varied attention of international community to armed conflicts of different kind can be explained by the fact that any international attention to internal processes of a country immediately collided with strong resistence of the country motivating that international attention and attemps to regulate internal armed conflicts would infringe its sovereignty and that the internal affairs were the matter of the countries themselves and they should be settled by each country independently. The first legal measures of non – international armed conflicts regulation were taken only in the middle of the 20th century. The Common Article 3 of Geneva Conventions 1949 and 1977 Protocol Additional to Geneva Conventions 1949 Relating to the Protection of Victims of Non – International Armed Conflicts are considered to be the basic international humanitarian law acts designed for non – international armed conflicts. However, the legal analysis of these acts revealed a lot of defects in the basic international humanitarian law acts which often impede achievement of the main aim of international humanitarian law, i.e. humanization of armed conflicts and effective protection of victims of armed conflicts. For the purpose of ascertaining all peculiarities of legal regulation of non – international armed conflicts the definition of a non – international armed conflict is presented in the project, its basic features are singled out and their contents are revealed. The types of non – international armed conflicts are also described and it is determined what standards of international humanitarian law are applied to the armed conflicts which have signs both of an international and non – international armed conflict, i.e. internationalized armed conflicts. The author emphasizes in the work that the defects in legal regulation of non – international armed conflicts cause serious problems for the legal status of such armed conflicts' participants and these problems shall be urgently solved. Having compared the legal status of victims of international and non – international armed conflicts, it shall be stated that the quarantees of legal protection of victims of non – international armed conflicts are narrower and that the international legal protection is restained only due to the type of an armed conflict. Contrary to participants of an international armed conflict, dissidents in the non – international armed conflict are considered neither combatants nor prisoners of war and their actions during the non – international armed conflict are stated as crimes according to the national law of the country in which the armed conflict takes place therefore they are convicted simply of participation in the armed conflict. At the end of the work the author, by taking into account the entire analysis done in it, gives generalization of all problems of legal regulation of non – international armed conflicts and presents their possible solutions.