Laisvo tautų apsisprendimo principas tarptautinėje teisėje ir jo įgyvendinimo ribos
Bružaitė, Gabrielė |
Katuoka, Saulius | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Žilinskas, Justinas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Gailiūtė, Dovilė | Recenzentas / Rewiewer |
Darbo tema – laisvo tautų apsisprendimo principas tarptautinėje teisėje ir jo įgyvendinimo ribos. Darbo tikslas - išanalizuoti ir įvertinti esminius laisvo tautų apsisprendimo principo reglamentavimo tarptautinėje teisėje bei realizavimo teorinius ir praktinius aspektus. Pirmoje darbo dalyje nagrinėjame šio principo evoliuciją tarptautinėje teisėje. Laisvo tautų apsisprendimo principo kilmė siejama su Amerikos ir Prancūzijos revoliucijomis ir idėja, kad valdžia remiasi tautos valia. Po Pirmojo pasaulinio karo jis tapo JAV prezidento Woodrow Wilson idealu, perbraižant Europos žemėlapį, tačiau nebuvo taikomas nuosekliai. Kadangi Europos imperijų suskaldymas ir naujų tautinių valstybių sukūrimas buvo įtakojamas ekonominių interesų, istorinių pretenzijų ir strateginių išskaičiavimų, laisvo tautų apsisprendimo principą iki Antrojo Pasaulinio karo pabaigos galime vertinti tik kaip politinę deklaraciją. Laisvo tautų apsisprendimo principas teisės statusą įgijo Jungtinių Tautų režime dekolonizacijos kontekste. Nors Jungtinių Tautų chartijoje įtvinta tik labai abstrakti šio principo formuluotė, jo ribas apibrėžia vėlesnės Generalinės Asamblėjos rezoliucijos. Šaltojo karo pabaiga privertė persvarstyti analizuojamo principo turinį. Tapo akivaizdu, kad apsisprendimo teisė peržengė dekolonizacijos ribas, tačiau iškilo naujų klausimų dėl to, kam priklauso šis principas bei, ar jis apima teisę atsiskirti. Antroje darbo dalyje analizuojame laisvo tautų apsisprendimo principo apimtį. Skiriamas „vidinis“ ir „išorinis“ apsisprendimo principas. Pirmasis reiškia tautos teisę laisvai pasirinkti politinį bei ekonominį rėžimą. Tarptautiniuose aktuose įtvirtintos politinės ir pilietinės teisės laikomos „vidinio“ apsisprendimo garantais. „Išorinis“ apsisprendimas, kuris siejamas su tautos teise nustatyti savo tarptautinį statusą, kelia atsiskyrimo teisės problemą. Tarptautinės teisės dokumentai nepripažįsta atsiskyrimo teisės, tačiau jos ir nedraudžia, todėl tam tikrais atvejais atsiskyrimas gali būti pateisinamas. Atsiskyrimo teisės ribojimas tiesiogiai susijęs su teritorijos vientisumo principu. „Išorinis“ apsisprendimas, kuris visuomet susijęs su teritoriniais pokyčiais neprieštarauja valstybės teritorijos vientisumo principui tiktai tuomet, kai jį įgyvendina tinkamas subjektas, t.y. „tauta“, kuriai tarptautinė teisė pripažįsta apsisprendimo teisę. Tauta laisvo tautų apsisprendimo principo kontekste siejama su teritoriniu kriterijumi ir reiškia visus tam tikroje teritorijoje gyvenančius gyventojus. Abejojame, kad atsiskyrimo teisės įtvirtinimas išspręstų tautinius konfliktus; daugiatautės valstybės taiki ateitis turėtų būti grindžiama pagarba žmogaus teisėms bei tautos identiteto apsauga.
The topic of the paper is the principle of self-determination of peoples in international law and the limits of its implementation. The aim of the paper is to analyze and evaluate theoretical and practical aspects of regulation and implementation of the principle of self-determination of peoples. In the first part of the paper we examine the evolution of the principle in international law. The origin of the principle of self-determination of peoples is connected with the American and French revolutions in late XVIII century and the idea that government derives from the will of people. After the First World War the principle became the ideal of USA president Woodrow Wilson and it was used in redrawing the map of Europe, its practical application was inconsistent though. Since the dismemberment of European empires and the creation of the new national states were based on economic interests, historical claims and strategic calculations we can think of the principle of self-determination of peoples till the Second World War as the political declaration only. The principle of self-determination of peoples got the status of the right of international law under the regime of United Nations in the context of decolonization. Though the formulation of the principle in the Charter of United Nations is abstract, its content is clarified by the resolutions of the General Assembly. The scope of the principle was revised after the Cold War. It became obviously that the right of self-determination overstep the limits of decolonization and the questions about the holders of the right and the right of unilateral secession were raised. In the second part of the paper we analyze the scope of the principle of self-determination of peoples. The principle can be divided into “internal” and “external” self-determination. The former means the right of people to determine its political and economical regime. Civil and political rights claimed by international instruments are the guarantees of the “internal” self-determination. The “external” self-determination means the right of the people to determine its international status and is connected with the problem of the claim to secede. The right of secession does not exist in the instruments of international law, but it is not forbidden either. That is why in some cases it can be justified. The restriction of the right of self-determination is directly connected with the principle of territorial integrity. “External” self-determination, which influences the boundaries of a territory, does not contradict the principle of the territorial integrity if it is implemented by the people, which is the holder of the right of self-determination. In the context of the principle of self-determination a people means an entire population of particular territorial union. It is questionable whether the recognition of the right to unilateral secession would eliminate the ethnic conflicts; the respect to human rights and the preservation of identity of peoples should be a key to the future peace of multinational states.