Autoriaus teisė viešai skelbti kūrinį. Dabartis ir perspektyvos
Birštonas, Ramūnas | Recenzentas / Rewiewer |
Pakalniškis, Vytautas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Papirtis, Virginijus | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Matkevičius, Algirdas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Šiame darbe analizuojama viena iš teisių į kūrinį turėtojo turtinių teisių – teisė viešai skelbti kūrinį. Pirmame skyriuje nagrinėjamas viešo paskelbimo teisės teisinis reguliavimas ir šios teisės samprata. Tiriamas teisinis reglamentavimas įtvirtintas tarptautiniuose, regioniniuose bei nacionaliniuose teisės aktuose. Kartu apžvelgiamas charakterizuojančių bruožų, būdingų viešo paskelbimo teisei apskritai bei kiekvienai jos formai atskirai, kompleksas bei jo vystymosi raida. Pačios „viešo paskelbimo“ sąvokos turinys analizuojamas, pasitelkiant lyginamąjį metodą, kuris leidžia atriboti kūrinių viešą paskelbimą nuo gretutinių teisių objektų viešo paskelbimo. Pirmajame skyriuje siekiama ne tik atskleisti viešo paskelbimo teisių reglamentavimo ypatumus bei „viešo paskelbimo“ sąvokos turinį, bet kartu ir nagrinėjamų teisės aktų tarpusavio ryšį. Šio skyriaus pabaigoje pateikiamas Europos Komisijos pasiūlymas dėl direktyvos priėmimo, siekiant leisti tam tikrais atvejais naudoti nenustatytus autorių teisių kūrinius juos skaitmeninant ir viešai paskelbiant, ir šio pasiūlymo analizė. Antrajame skyriuje analizuojamos viešo paskelbimo teisės sudėtinės dalys: transliacija, retransliacija bei kūrinio padarymas viešai prieinamo individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku. Šiame skyriuje grynai turinio požiūriu yra nagrinėjama kiekviena viešo paskelbimo teisės sudėtinė dalis atskirai, nustatant tik jai būdingus kvalifikuojančius požymius, pagal kuriuos galima atskirti konkrečios viešo paskelbimo teisės formos turinį, bei tolesnį skirstymą į įvairius porūšius. Antrajame skyriuje taip pat nagrinėjami turtinei viešo paskelbimo teisei taikyti apribojimai trijų pakopų testo rėmuose ir šio testo reikšmė, siekiant užtikrinti viešojo intereso įgyvendinimą, kai tai tampa vis sunkiau dėl nelankstaus teisinio reguliavimo, atsiliekančio nuo sparčiai besivystančių technologijų. Pirmajame skyriuje išnagrinėjus teisės viešai skelbti kūrinį reglamentavimą tarptautiniu, regioniniu ir nacionaliniu lygmenimis bei iš šio reglamentavimo išplaukiančią paminėtos teisės sampratą, o antrajame skyriuje – viešo paskelbimo teisės sudėtines dalis, jų kvalifikuojančius požymius bei trijų pakopų testo reikšmę apribojimų sistemai, toliau pereinama prie teisės viešai skelbti kūrinį taikymo aspektų. Paskutiniajame šio darbo skyriuje nagrinėjama bei vertinama viešo paskelbimo teisės taikymo praktika, susiformavusi ir įgavusi tam tikrų taisyklių pavidalą jurisprudencijoje. Kitaip tariant, analizės pagrindą sudaro tai, kaip „viešo paskelbimo“ sąvoka aiškintina jurisprudencijos lygmeniu. Pagal pateiktų bylų pavyzdžius lyginamos ir vertinamos tiek Europos Teisingumo Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicijos, interpretuojant autoriaus turtinę teisę, kuri yra atitinkamai įtvirtinta direktyvos 2001/29/EB 3 straipsnio 1 dalyje bei Autorių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punkte.
In this work we analyzed one of the author's pecuniary rights, which is communicating a work to the public. In the first chapter we examined the way in which the mentioned right is legally regulated and also the concept of communication to the public. The established legal regulation is studied throughout international, regional and national legislation. In addition, we reviewed the complex of characterizing traits, that are typical to the right of communication to the public in general and to each of its form separately and also its evolution. The content of term “communication to the public” is studied based upon comparative method to distinguish the differences between communication to the public of works and communication to the public of neighboring rights' objects. In the first chapter the main goal is not only to reveal peculiarities of how the right of communication to the public is regulated or the meaning of the concept “communication to the public”, but also the interrelation among relevant legislation. At the end of the first chapter we analyzed European Commission’s proposal for a directive on certain permitted uses of orphan works, which is aimed at allowing some organizations to use orphan works for digitalizing and making them available on internet. In the second chapter we analyze components of the communication to the public right: broadcasting, retransmission and making available to the public of the work in such a way that members of the public may access these works from a place and at a time individually chosen by them. In this chapter each of the components are studied separately purely based upon their content. Moreover, qualificatory features, according to which it is possible to separate the content of a concrete form of the communication to the public right, are established, let alone further classifications of various sub-types of these components. In this chapter we also analyzed limitations that are applied to the pecuniary right of communication to the public in the context of the three-step test and importance of this test in ensuring public interest, even though it becomes more and more complex to do so due to inflexible legal regulation, which is always behind of developing technologies. After examining the regulation of the communication to the public right on international, regional and national levels, and also the concept of the mentioned right that follows from this regulation in the first chapter, afterwards, components of the communication to the public right, their qualificatory features and impact of the three-step test to the system of limitations in the second chapter, finally we proceed with practical aspects of the communication to the public right. In the third chapter we analyzed and evaluated the practice of application of the right at issue, which had been formed and acquired a particular shape of rule in jurisprudence. In other words, the ground of the analysis is the way in which concept of “communication to the public” is interpreted on the level of jurisprudence. According to the given case examples, we compared and evaluated positions of both European Court of Justice and Lithuanian Highest Court on how one of the author's pecuniary rights should be interpreted, which is accordingly established in the Information Society Directive 2001/29/EB article 3 section 1 and Authors' Rights Law article 15 section 1 paragraph 8.