Užsienio investicijų apsauga energetikos sektoriuje: teisės aiškinimo ir taikymo problemos

Mokslinio tyrimo problema Prieš keturis dešimtmečius Vienos konvencija dėl tarptautinių sutar-čių teisės įtvirtino, kad tarptautinė sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutar-ties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą. Šios taisyklės paprotinį statusą yra pripažinęs ir Tarptautinis Teisingumo Teismas. Nepai-sant to, kartais abejojama tiek dėl to, ar įmanomos aiškinimo normos, (t.y. ar ne tiksliau jas vadinti principais) tiek ir dėl jų naudingumo (t.y. ar ne geriau būtų palikti jas nerašytinėmis) – į tai dėmesį buvo atkreipusi ir pati Tarptauti-nės teisės komisija, rengusi šios taisyklės formuluotę. Kita vertus, jau sutarties rengimo metu buvo aiškūs nuomonių skirtumai dėl tarptautinių sutarčių aiški-nimo, o priėmus Konvenciją mokslinės Niuheiveno grupės atstovai prognoza-vo jos nesėkmę dėl jos „įkyrios, praktikoje nepritaikomos, konformizmo reika-laujančios pažodinio aiškinimo taisyklės.“ Šiuo požiūriu tarptautinės sutartys turėjo būti vertinamos kaip tęstinis šalių bendravimo ir bendradarbiavimo pro-cesas, kuris reikalautų į kontekstą atsižvelgti kur kas labiau nei tai numatė Vienos Konvencija, t.y. sutartis turėtų būti aiškinama siekiant nustatyti ben-druosius šalių ketinimus įsipareigoti sutartimi, o aiškinant sutartį būtina atsi-žvelgti į tarptautinės bendruomenės vertybes. Nepaisant šių akcentų, tekstas būtų išlikęs kaip reikšmingas šalių lūkesčių rodiklis: būtinybė atsižvelgti į šalių parengtą sutarties tekstą buvo vienas iš įvardijamų aiškinimo tikslų. Tokiu dėmesiu sutarties šalių parengtam tekstui užtikrinamas lūkesčių aiškumas, ypatingai tais atvejais, jei panašaus patikimumo įrodymai dėl šalių ketinimų leidžia daryti prieštaringas išvadas. Nors Niuheiveno mokyklos požiūris į tarptautinių sutarčių aiškinimą nebuvo priimtas kodifikuojant tarptautinių sutarčių aiškinimo taisykles, visgi jų atspindį galima įžvelgti nacionalinėje teisėje, ypatingai būdingą kontinenti-nės teisės sistemų valstybėms. Sutinkama, kad didžiausias skirtumas tarp kon-tinentinės ir bendrosios teisės sistemų yra būtent aiškinimo klausimai: bendro-sios teisės sistema grindžiama prielaida, kad teisės aktai yra įkeliami į jau eg-zistuojančią teisės sistemą, dėl to jie turi būti formuojami kiek įmanoma deta-liau, kad nekiltų abejonių, kokių santykių jie nereglamentuoja. Iš čia dėmesys teisės akto tekstui ir pažodiniam aiškinimui. Tuo tarpu kontinentinės teisės sistemose linkstama vertinti teisės aktus kaip teisinės sistemos pagrindą – ati-tinkamai, teisės aktai formuojami abstrakčiai, paliekant teismams užduotį už-pildyti įstatymo spragas atsižvelgiant į teisės akto leidėjo ketinimus. Tačiau šis kertinis skirtumas linkęs blėsti – bendrosios teisės sistemoje pastebima tendencija daugiau analizuoti teisės akto leidėjo ketinimus ir nebe taip akcen-tuoti pažodinį sutarčių aiškinimą, t.y., jau yra susiformavusi nauja, „užlopy-ta“ pažodinio teisės aiškinimo principo versija, kuri reikalauja nustatant įprastą (ar techninę) sąvokų reikšmę atsižvelgti ir į vartojamos terminologijos kon-tekstą bei teisės akto tikslą. Kontinentinės teisės sistemos valstybės ir toliau linkusios labiau akcentuoti ketinimų reikšmę. Kontraktų teisėje ši tendencija tampa globali: tiek Lando, tiek UNIDROIT komercinių sutarčių principai įtvir-tina sutarčių aiškinimo taisyklę, reikalaujančią aiškinant sutartį nustatyti tik-ruosius šalių ketinimus. Šis požiūris atsispindi ir Lietuvos Respublikos civili-niame kodekse, kuris buvo parengtas vadovaujantis UNIDROIT Principais, perimant ir sutarčių aiškinimo taisyklę. Prie tarptautinių sutarčių aiškinimo temos Tarptautinės teisės komisija vėl sugrįžo po trisdešimties metų, 2000 metais siekdama aptarti tarptautinės teisės fragmentacijos keliamus klausimus. Šiuo tikslu jos 2006 m. darbo gru-pės ataskaitoje dėl tarptautinės teisės fragmentacijos yra įvardijami keturi tarptautinės teisės normų aiškinimo ir taikymo principai: viena, žvelgti į tarp-tautinę teisę kaip į vientisą teisės sistemą; antra, taikant tarptautinę teisę, atsi-žvelgti į konkretų santykį tarp dviejų ar daugiau taikytinų normų (t.y. ar tarp jų yra aiškinimo santykis, ar kolizija); trečia, normas aiškinti sutinkamai su Vie-nos Konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, ir, ketvirta, kai kelios normos turi įtakos tam pačiam klausimui, jas aiškinti taip, kad jos sudarytų vieningą suderinamų įsipareigojimų sistemą. Detalizuodama paskutinį principą, Ko-misija, kaip ir Niuheiveno mokslinė grupė, akcentuoja poreikį atsižvelgti į tarptautinės bendruomenės vertybes, t.y. ius cogens ir erga omnes įsipareigo-jimus, tačiau ir toliau rekomenduoja aiškinti sutartis vadovaujantis Vienos Konvencijos taisyklėmis. Šiuo metu jau galima mėginti vertinti, ar Niuheiveno mokyklos išsa-kyta kritika dėl Vienos Konvencijos taisyklių, reikalaujančių aiškinti tarptauti-nės sutarties tekstą pagal įprastinę žodžių reikšmę, buvo pagrįsta, kiek reikš-mingas yra skirtumas tarp taisyklės, aiškinimu reikalaujančios nustatyti tikruo-sius šalių ketinimus, ir taisyklės, reikalaujančios sutartis aiškinti pagal įprasti-nę žodžių reikšmę, bei kokią praktinę reikšmę asmenų teisių apsaugai turi šie skirtingi aiškinimo būdai. Šiam tikslui pasirinkta užsienio investicijų apsaugos energetikos sek-toriuje tema dėl jos tinkamumo ir patogumo analizuoti tarptautinių sutarčių aiškinimo ir pačios tarptautinės teisės fragmentacijos keliamoms problemoms. Jos šaltiniai yra ir tarptautinė, ir nacionalinė, o Europos valstybėms - ir Euro-pos Sąjungos teisė. Europos Sąjungos teisės ir užsienio investicijų apsaugos teisės santykio pobūdis šiuo metu yra diskusijų objektas. Energetikos sektorius pasirinktas siekiant aiškiau įvertinti aiškinimo ir tarptautinės teisės fragmenta-cijos įtakos poveikį konkrečių asmenų teisių turiniui ir jų užtikrinimui. Tyrimo šaltiniai. Disertacinio darbo teorinį tyrimo pagrindą sudaro energetikos sektoriui reikšmingos tarptautinės dvišalės ir daugiašalės sutartys dėl užsienio investicijų apsaugos bei tarptautinių arbitražo tribunolų, nagrinė-jusių ginčus dėl užsienio investicijų energetikos sektoriuje, sprendimai. Pagrindiniai užsienio investicijų apsaugos teisės šaltiniai šiuo metu yra tarptautinės sutartys, kurios turi būti aiškinamos pagal Vienos Konvencijos taisykles. Šiuo metu didžiausią svarbą turi Energetikos Chartijos sutartis, ICSID konvencija, ir dvišalės dvišalės užsienio investicijų apsaugos sutartys, tačiau nacionalinė teisė išlieka reikšminga aiškinant valstybinius kontraktus, bei pripažįstant ir vykdant arbitražų sprendimus (šiuo klausimu aktualu, ar ginčą galima nagrinėti arbitražu pagal pripažįstančios valstybės teisę, bei pagal teisę valstybės, kurioje buvo arbitražo proceso vieta). Į valstybinių kontraktų tekstus ir toliau įtraukiamos konkrečios nuo-statos dėl ginčų sprendimo mechanizmų tarp užsienio investuotojų ir priiman-čių valstybių bei specialios, sutarties teisinį, fiskalinį režimą stabilizuojančios teisinės nuostatos. Individualios investicijų sutartys tarp užsienio investuotojo ir valstybės ypatingai būdingos energetikos sutartims dėl paties sektoriaus specifikos – viena vertus, energetika yra politizuotas sektorius dėl jo reikšmės valstybės ūkio raidai bei jo stabilumui ir netgi nacionaliniam saugumui, dėl to valstybės linkusios jį laikyti strateginiu. Ši savybė jam būdinga nuo pat XX amžiaus pradžios. Kita vertus, energetika yra infrastruktūros sektorius, kuriam plėtoti yra būtinos labai didelės investicijos. Ne visos valstybės turi finansines galimybes šį sektorių plėtoti savarankiškomis lėšomis, dėl to mėgina pritraukti užsienio investuotojus. Tokios veiklos rezultatas visada yra investicijų sutar-tys, kurios laikomos tarptautiniais komerciniais kontraktais; taigi jos šalys gali pasirinkti tiek jai taikytiną teisę, tiek ginčų nagrinėjimo instituciją. Paprastai į energetikos sutartis yra įtraukiamos ir specifinės – sutartį stabilizuojančios nuostatos, kurios siekia išlaikyti stabilias verslo sąlygas investavimo laikotar-piu. Tokiems kontraktams taikoma ne tarptautinė, o nacionalinė teisė. Lietuvos civilinis kodeksas yra įdomus dėl to, kad jis perima lex mer-catoria komercinių sutarčių principus ir jų aiškinimo taisykles, kurios buvo kuriamos orientuojantis į tarptautinius komercinius kontraktus. Tokiu būdu jis galimai žymi ir nacionalinės teisės globalizavimosi tendenciją. Pripažįstant ir vykdant arbitražo sprendimus nacionalinė teisė reikš-minga siekiant nustatyti, ar tiek pagrindinė sutartis, tiek arbitražinis susitari-mas yra sudaryti teisėtai. Taigi nors užsienio investicijų teisinė apsauga dau-giausia priklauso nuo tarptautinės teisės, nacionalinė teisė išlaiko svarbą tada, kai klausimas yra susijęs su arbitražinėmis išlygomis, joms ir sutarčiai taikyti-na teise bei, šalims pasirinkus ginčus nagrinėti arbitražu, arbitražo sprendimo pripažinimu ir vykdymu. Galiausiai, manytina, kad Europos Sąjungos teisė taip pat gali būti laikoma šaltiniu užtikrinant užsienio investicijų apsaugą, nors jos tikslai yra suformuluoti vartojant kitokią, platesnę terminologiją - ji siekia stiprinti savo šalių ekonomiką ir pasiekti ekonomikos ir pinigų sąjungą, įgyvendinti bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos laipsnišką formavimą, įkurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. Ji ir užsienio inves-ticijų apsaugos teisė iki šiol suvokiamos kaip savarankiškos ir vangiai susiju-sios teisės šakos. Tačiau integracijai tarp ES valstybių narių tampant vis glau-desne, EB teisės aktai daro didesnę įtaką ir konkretiems ūkio sektoriams, įskai-tant ir energetiką. Tyrimo objektas Šio tyrimo objektas – teisės aiškinimo ir taikymo problemos, išryškė-jusios per pastarąjį dešimtmetį. Jas būtų galima sąlyginai suklasifikuoti į tris grupes pagal taikytiną teisę. 1. Tarptautinių sutarčių aiškinimo problemos. Tiek dvišalės, tiek daugiašalės užsienio investicijų apsaugos sutartys apsaugą teikia tik investici-joms. Į ICSID galim

Research problem It has been four decades since conclusion of the Vienna Convention on the law of treaties. The Convention included a provision that a treaty shall be inter-preted in good faith in accordance with the ordinary meaning to be given to the terms of the treaty in their context and in the light of its object and purpose. The customary status of this rule has been accepted by the International Court of Justice. Disregarding that, some question whether the rules, as opposed to principles, of interpretation are possible (i.e. would that not be better not to reduce them to writing). The International Law Commission itself has com-mented on this. On the other hand, the differences concerning interpretation of treaties were apparent already at the time the treaty was drafted. When the Convention was finally adopted, a few scholars representing the so-called New Haven approach opined that they expected the Convention to fail due to its “insistent emphasis upon an impossible, comformity-imposing textuality”. In their view, conclusion of an international agreement was a continuous process of cooperation and collaboration of the parties, which required a much more detailed focus on the intentions of the parties than the Vienna Convention rule of interpretation envisaged. They called for interpretation which would search for genuine shared expectations, together with the complementary appeals for ‘supplementing’ and ‘policing’ communications in accordance with overriding community goals. Disregarding these hallmarks, they accepted that the text should remain an important index of party expectations, which they identify as one of the goals of interpretation. In their view, attention to the carefully worked out arrangements of the parties encourages the clarity of expectation, especially when sources of equal credibility give contradictory results concern-ing their expectations. Although the New Haven approach to interpretation of treaties was not included in the Vienna Convention on the Law of Treaties, a form of their reflection could be identified in national law, especially that of continental legal systems. It is agreed that the major difference between common law and conti-nental practice lies in the rules of interpretation: common law is based on a presumption of law, into which statutes are interwoven, hence the practice of drafting statutes in the fullest detail, and the broad assumptions that a statute deals only with those cases which fall within its actual wording. Continental theory, on the other hand, treats statutes as a basis of the law, but these tend to be drafted in a very general and abstract way, leaving it up to the courts to fill in the details by reference to a presumed legislative intention. However, this key difference seems to dissipate, as the common law tends to move away from the purely literal towards the purposive construction of statutory provi-sions, i.e. a new, ‘revamped‘ version of literal rule has developed, which required the general context and purpose to be taken into consideration before any decision is reached concerning the ordinary meaning of statutory words. The continental practice remains consistent on its emphasis on the legislative intention. In the law of contracts this rule turns into a global one: both Lando and UNIDROIT principles of international commercial contracts include a rule of interpretation requiring to determine the common intentions of the parties. This approach finds reflection also in the Civil Code of the Republic of Lithuania, which was drafted on the basis of the UNIDROIT Principles. The International Law Commission returned to the topic of interpreta-tion of treaties thirty years later, in 2000, when it decided to consider the issue of fragmentation of international law and the potential problems it might give rise to. With this purpose in mind in its report on the topic of 2006 the study group has identified four general principles of interpretation of international rules: first, international law should be considered as a legal system, not as a random collection of international rules; second, in applying international law, it is necessary to determine the precise relationship between two or more rules and principles that are both valid and applicable in respect of the whole situa-tion (i.e. to identify whether their relationship is a one of interpretation or con-flict); thirdly, the norms should be interpreted in accordance with the Vienna Convention on the law of treaties, and fourthly, when several norms bear on a single issue, they should be interpreted so as to give rise to a set of compatible obligations. Explaining the latter principle, the Commission, similarly to the New Haven group approach, emphasized the need to take into consideration the community values, i.e. ius cogens and erga omnes, even though continues to recommend to follow the Vienna Convention approach on the ordinary meaning of the terms. Forty years later, it is already possible to consider, whether the New Haven group was correct criticising the Vienna Convention rule of interpreta-tion for its excessive emphasis on text, and how significant is the practical difference between the rule requiring to determine the common intentions of the parties as opposed to the rule, which requires to interpret a treaty in accor-dance with the ordinary meaning of its terms. Also, what is the practical im-pact of these differences on protection of the rights of persons. In order to answer this research question, the focus of the dissertation is on the foreign investment law in the energy sector. The topic is suitable and convenient to consider the impact of the rules of interpretation and the problems posed by fragmentation of international law. Its sources include in-ternational, national, and for the EU countries also EU law, even though the nature of the relationship between EU law and international investment law remains a disputable issue. The energy sector has been chosen in order to evaluate more precisely the impact of the rules of interpretation and fragmenta-tion of international law on the content of the rights of persons and their appli-cation. Research sources The Dissertation analyzes multilateral and bilateral investment trea-ties which are significant for the the protection of investment in the energy sector and the decisions of international investment arbitral tribunals. The ma-jor sources of international investment law are international treaties. The most significant documents for the energy sector currently are the Energy Charter treaty, the ICSID Convention, and the bilateral investment treaties, although national law remains also important for enforcement of arbitral awards and interpretation of state contracts. State contracts also remain significant, be-cause as a rule they include arbitration clauses and stabilization clauses. The latter are particularly common in the energy sector due to its specificity – on the one hand, energy is a heavily politicized sector due to its significance for the development of the economy of a state and both its economic and political stability. Therefore it has a status of a strategic sector, even an issue of national security. This could be observed ever since the beginning of the twentieth century. On the other hand, energy is an infrastructure sector, which requires high investments for development. Not all states are capable to develop this sector by their own financial means, and choose to attract foreign investment. As a result, investment contracts (state contracts) are concluded; they have a status of international commercial contracts, and their parties are free to choose both the applicable law and the means of dispute settlement. The en-ergy contracts as a rule include stabilization clauses, which seek to maintain stable business legal and financial environment for the duration of the contract. Finally, European Union law may also be accepted as a source for in-vestment protection, despite its generalized purposes, which are to achieve the strengthening and convergence of their economies and to establish a monetary and economic union, to implement a common foreign and security policy, including the progressive framing of the common defence policy, and to estab-lish the area of freedom, security and justice. EU law and foreign investment law are still largely conceived as independent and hardly interlinked. However, as integration between the EU member states becomes closer, EU legislation makes an increasing impact also on the specific sectors of the economy, in-cluding the energy sector. Research object The research object of this dissertation are the problems of interpreta-tion and application of law which arise in the resolution of disputes concerning protection of investments in the energy sector between the host states and for-eign investors. They may be grouped into three groups on the basis of the ap-plicable law: 1. The problems of interpretation of international agreements. Both BITs and MITs apply only with respect to investment. ICSID arbitral tribunals can hear only disputes arising directly out of an investment. Disregarding the key role the notion has on the exercise of rights, its meaning remains unclear. The most recent arbitral practice is completely inconsistent on this issue. No less problems are posed by the umbrella clauses, which are included in a large number of BITs and the Energy Charter Treaty, and which requires states to observe obligations they have entered into with an investor. These provisions have been included even in the BITs of 1970s, but in practice they have emerged only recently. The arbitral tribunals differ on whether this provision should be read literaly, or whether its meaning should be restricted. 2. The problems of interpretation of arbitration clauses and invest-ment contracts. This group includes the problems concerning arbitrab