Alternatyvaus ginčų sprendimo teisinis reguliavimas Europoje
Meilius, Kazys | Recenzentas / Rewiewer |
Vėlyvis, Stasys | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Žalėnienė, Inga | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Višinskis, Vigintas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Stauskienė, Egidija | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Norkus, Rimvydas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Laužikas, Egidijus | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Krivka, Egidijus | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Driukas, Artūras | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Ilgą laiką vakarų visuomenėje buvo manoma, kad, kilus teisiniam ginčui, tik teismai gali užtikrinti teisingumo įgyvendinimą, be to formalų teisingumą įgyvendinančių institucijų įtvirtinimas buvo siejamas su teisinės valstybės branda. Toks visuomenės požiūris, viena vertus, pristabdė kitų pamatinių, neteisminių ginčų sprendimo būdų institucionalizavimą, tačiau, kita vertus, nulėmė teisminio bylinėjimosi alternatyvų arba alternatyvaus ginčų sprendimo būdų: tarpininkavimo, taikinimo, derybų ir pan. atsiradimą. Po „Judėjimo už teisingumo prieinamumą“ JAV šeštajame dešimtmetyje visuomenės, valstybių ir tarptautinių organizacijų (UNCITRAL, ET ir ES) susidomėjimas AGS buvo pastebėtas ir Europoje. Nors alternatyvūs ginčų sprendimo būdai Lietuvoje vis dar nėra sulaukę pakankamo visuomenės pripažinimo, pirmieji AGS teisinio reglamentavimo žingsniai jau žengti pradėjus bandomąjį teisminės mediacijos projektą bei priėmus Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymą. Paminėtina, kad alternatyvaus ginčų sprendimo tema lietuvių autorių literatūroje nėra pakankamai išnagrinėta, parašyta vos keletas publikacijų, visgi AGS teisinis reguliavimas Europoje nebuvo jokio teisinio mokslinio darbo objektas, kas, manytina, pagrįstai leidžia teigti, jog akademiniu požiūriu darbas yra aktualus. Mokslininkai išskiria daug AGS procedūrų privalumų palyginus su teismo procesu, ir kadangi teisinis reguliavimas yra viena iš priemonių nukreipti visuomenės elgesį tam tikrų įstatymų leidėjų propaguojamų vertybių linkme, UNCITRAL, ES ir ET iškėlė diskusijas dėl tikslingiausių teisinių instrumentų, turinčių minimizuoti AGS rizikas bei maksimizuoti AGS privalumus. Atsižvelgdami į teorines diskusijas, bei palygindami AGS reguliavimą tarptautiniu, ET, ES ir Europos valstybių nacionaliniu lygiu, šaime darbe aptariamos AGS reguliavimo ir praktinio taikymo problemos, privalumai ir trūkumai, galimos AGS taikymo problemos Lietuvoje. Darbą sudaro trys dalys: pirmojoje darbo dalyje aptariama AGS samprata, atskiri AGS būdai, jų privalumai ir trūkumai. Antrojoje dalyje aptariama AGS teisinio reguliavimo diversifikacija bei pateikiamas teorinis skirtingo teisinio reguliavimo pagrindimas. Trečioji darbo dalis atitinkamai skirta probleminių AGS teisinio reguliavimo aspektų, galinčių neigiamai paveikti AGS veiksmingumą, tokių kaip: susitarimo dėl AGS privalomumas, ieškinio senaties terminų stabdymas, su AGS susijusios informacijos konfidencialumo garantijos ir apimtis, AGS pasiektų taikių susitarimų pripažinimas ir vykdymas, trečiosios neutralios, AGS dalyvaujančios, šalies profesionalumo užtikrinimas, ir trečiosios neutralios, AGS dalyvaujančios, šalies atsakomybė, reguliavimo ES, ET ir nacionaliniu Europos valstybių lygiu analizei.
For a long time the Western world has considered the courts as the only structure capable of restoring justice and providing effective and impartial mechanism for redress. The entrenchment of institutions of formal justice, closely associated with the maturity of the nation stated, lead to the other foundational institutional forms of dispute resolution being marginalized. However, later on this attitude resulted in the rise of the alternatives to the litigation and alternative forms of dispute resolution, such as mediation, conciliation, negotiation, etc. ADR forms have been re-explored and reassessed amongst international organizations (UNCITRAL, the Council of Europe and the EU) and European states only after the emergence of the ‘access to justice’ movement in the United States in the late 1960s. Although alternative dispute resolution has not gained enough attention in Lithuanian society yet, first steps have been made by launching a pilot mediation scheme in the courts and by enacting a Law on mediation in civil disputes. Nevertheless, the issue of alternative dispute resolution is not sufficiently explored by the scholars and so far very few publications are available. Moreover, the legal regulation of ADR in Europe has not been a subject matter of any academic paper so far, which leads to a conclusion that this master thesis is topical in the academic point of view. Academics address many advantages of ADR to compare with litigation, and as legal regulation is one of the means to shift the behaviour of society to the virtues propagated by the legislator, UNCITRAL, EU and the Council of Europe have initiated debates on the most effective legal instruments minimizing the risks of ADR and maximizing the virtues thereof. Taking into consideration the theoretical discussions on the matter and comparing the regulation of ADR in international, EU, Council of Europe and European states level, the author of this paper discusses the regulation issues and practical problems of ADR, benefits and drawbacks thereof, potential problems of the use of ADR in Lithuania. This paper is divided into three structural parts: the first part covers the notion of ADR, gives analysis on the different ADR processes, benefits and drawbacks thereof. The second part of the thesis focuses on the divergence of legal regulation of ADR and the theoretical reasoning of it. While the third part is devoted to the comparative analysis of certain legal issues of ADR regulation, which may affect the use of ADR, such as: enforcement of ADR clauses, limitation periods, the scope of confidentiality in ADR processes, recognition and enforcement of settlement agreements, qualification and legal liability of the third party neutral in terms of regulation of the Council of Europe, the EU and European states.