Vertikalieji susitarimai EB konkurencijos teisėje

Abstract

Magistro baigiamajame darbe yra analizuojama vertikaliųjų susitarimų reglamentavimo Europos Bendrijoje sistema, jos laipsniško liberalizavimo tendencija ir pateikiamas šių susitarimų poveikio konkurencijos teisėje vertinimas. Pirmojoje darbo dalyje pateikiama vertikaliųjų susitarimų samprata konkurencijos teisėje ir analizuojami šių susitarimų požymiai, siekiant išsiaiškinti teisės aktų taikymo vertikaliesiems susitarimams apimtį ir specifiką. Antroje darbo dalyje analizuojamas vertikaliųjų susitarimų reglamentavimas, didžiausią dėmesį sutelkiant į EB Sutarties 81 straipsnį, reglamentuojantį konkurenciją ribojančių vertikaliųjų susitarimų draudimo sąlygas, bei išimties taikymo šiems susitarimams galimybes. Taip pat, aptariama EB konkurencijos teisės reforma, kuria įvedama tiesiogiai taikomos išimties sistema, bei kuri įtakoja ir vertikaliųjų susitarimų funkcionavimą. Analizuojami ir vertikaliųjų susitarimų reglamentavimo ypatumai antrinėje Europos Bendrijos teisėje, ypač Bendrosios išimties reglamente Nr. 2790/1999. Šis Reglamentas remiasi ne tokiu formaliu ir labiau ekonomine analize pagrįstu vertikaliųjų susitarimų vertinimu, nei anksčiau galioję bendrųjų išimčių reglamentai. Trečioje dalyje pateikiamos bei išanalizuojamos atskiros vertikaliųjų susitarimų rūšys, apžvelgiamas jų vertinimo ir teisinio reglamentavimo kitimas. Ketvirtoje dalyje pateikiamas vertikaliųjų susitarimų poveikio konkurencijai vertinimas. Tokie patys vertikalieji susitarimai gali turėti skirtingą poveikį konkurencijai, priklausomai nuo rinkos struktūros ir vertikalųjį apribojimą taikančios įmonės rinkos galios. Todėl šių susitarimų vertinimas vis labiau grindžiamas ekonomine jų analize ir tokiam vertinimui vis dažniau naudojama „rule of reason“ taisyklė, kas leidžia objektyviai įvertinti šiuos susitarimus, o ne vien formaliai jiems taikyti konkurencijos teisės taisykles.