Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl nesąžiningų sąlygų taikymo vartojimo sutartyse
Cemnolonskas, Paulius |
Vėgėlė, Ignas | Konsultantas / Consultant |
Dieninis, Karolis | Recenzentas / Rewiewer |
Katuoka, Saulius | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Daukšienė, Inga | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Vėgėlė, Ignas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Dieninis, Karolis | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Magistro baigimasis darbas „Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, dėl nesąžiningų sąlygų taikymo vartojimo sutartyse“ orientuotas į Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Direktyvos 93/13 nuostatas. Nors ir Direktyva 93/13 buvo priimta beveik prieš 20 metų ir per tą laiką iš esmės nebuvo keista, tačiau pastaraisiais metais ypač sparčiai besiplėtojanti Teisingumo Teismo praktika reikalauja pateikti tam tikras apibendrinančias išvadas. Darbe analizuojami Teisingumo Teismo praktikoje atskleisti teisinio reguliavimo tikslai, pateikiama iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukianti vartotojo apsaugos, nuo nesąžiningų sąlygų taikymo, schema. Taip pat analizuojamas Direktyvos 93/13 taikymas ratione personae ir ratione materiae atžvilgiais. Daroma išvada, kad pagal Direktyvos 93/13 prasmę vartotojas yra tik fizinis asmuo, tačiau minimalus harmonizavimo laipsnis leidžia vartotoju pripažinti ir juridinį asmenį. Pasitvirtina magistro baigiamajame darbe iškelta hipotezė, kad sprendimu Caje de Madrid Teisingumo Teismas išplėtė vartotojų apsaugos lygį, leisdamas valstybėms narėms neperkelti Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje esančio apribojimo. Atskleidžiamos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytos pareigos valstybėms narėms. Esminė ir plačiausiai nagrinėta pareiga − ex officio nustatyti sąlygos nesąžiningumą, nepriklausomai nuo teisminio proceso stadijos.
Master’s Degree thesis “Case law of Court of Justice of the European Union concerning unfair terms in consumer contracts” is substantially based on the jurisprudence of the European Court of Justice, on the interpretation of Directive 93/13EEC. Thesis analyzes the case law concerning the scope of ratione personae and ratione materiae of Directive 93/13 and consumer protection scheme is introduced as well. It is concluded that under Directive 93/13 the term “consumer” must be interpreted as referring solely to natural person, but a minimum harmonization allows Member States to certify a legal person as a consumer. Also, the decision in Caje de Madrid expanded the scope of consumer protection by allowing Member States not to transpose a restriction laid down in Article 4(2). Furthermore this thesis examines obligations imposed to the Member States. Essential obligation imposed to Member States is to verify integrity ex officio, regardless of the consumer activity in any type of judicial process.