Paslaugų teikimo liberalizavimas Europos Sąjungoje: direktyva dėl paslaugų vidaus rinkoje
Butrimas, Petras |
Šaltinytė, Loreta | Recenzentas / Rewiewer |
Ravluševičius, Pavelas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Daukšienė, Inga | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Katuoka, Saulius | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Žilinskas, Justinas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Biekša, Laurynas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Jakulevičienė, Lyra | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Štarienė, Lijana | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Vaigė, Laima | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Šiame darbe nagrinėjamas paslaugų teikimo laisvės reglamentavimas Europos Sąjungoje. Darbe siekiama identifikuoti bei išanalizuoti kilmės valstybės principo prigimtį ir jo keliamas problemas, Direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje nuostatų problemiškumą, jų santykį su Sutartimi, kitais ES teisės aktais ir ESTT formuojama praktika. Iki Paslaugų direktyvos priėmimo dominavo sektorinis paslaugų derinimo būdas, tačiau jis negalėjo panaikinti visų laisvą paslaugų teikimą ribojančių kliūčių, kadangi sektorinės direktyvos apėmė tik nedidelę dalį paslaugų sričių. Todėl, norint pasiekti Lisabonos strategijoje iškeltus tikslus, buvo priimta Paslaugų direktyva, kuri skyrėsi nuo jos pirminio projekto, nes be daugelio Direktyvos taikymo išimčių, kilmės valstybės principas, kuris turėjo tapti pagrindiniu paslaugų teikimo liberalizavimo principu, buvo pakeistas paslaugų teikimo laisvės principu. Šiuo principu priartėjama prie kilmės valstybės principo, tačiau nėra jo analogija, nors ir apribojama priimančiosios valstybės veikimo laisvė, nustatant reikalavimus paslaugų teikėjams. Šalia to nemažai problemų kelia neaiškus Paslaugų direktyvos teksto formulavimas, išimčių gausa ir abejotinas atitikimas ESTT formuojamai praktikai. Paslaugų direktyvą reikia laikyti teisę derinančia priemone, kuria buvo suderinta tam tikrų vertybių apsauga, todėl valstybių narių institucijos ir paslaugų teikimo laisvės subjektai turės vadovautis šiuo teisės aktu tiek, kiek tam tikra paslaugų veikla patenka į Direktyvos taikymo sritį. Paslaugų direktyvos nuostatomis kodifikuojama ESTT praktika ir įvedamos naujovės daro šią paslaugų teikimo liberalizavimo priemonę reikšmingą ir tuo aspektu, kad tam tikros Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuotos taisyklės bus perkeltos į nacionalinę teisės sistemą, o Direktyvos persvarstymo procedūra leis tikėtis, kad ši priemonė tėra vienas iš paslaugų vidaus rinkos liberalizavimo etapų.
This paper analyzes the regulation of freedom of service provision. The aim of this paper is to identify and examine the nature of country of origin principle and the problems it causes, 2006/123/EB Directive for the problematic provisions for services in internal market, their relationship with the Contract and other EU acts and practice formed by ECJ. Before the Services Directive was implemented, provision of services was predominantly sector-based. However, it did not remove all the obstacles of free provision of services, because sector-based directives only applied to a small range of service activities. Thus, in order to reach the goals set out in the Lisbon strategy, the Directive of Services was adopted. It was different from its predecessor because its principle of country of origin, which was supposed to be the main principle, was replaced with the principle of free provision of services. This new principle is close to the country of origin principle but it is not analogous, even though it restricts the freedom of the host Member State by specifying the requirements for service providers. Moreover, a few problems arise from unclear wording of the Directive of Services, abundant exceptions and questionable conformance to the practice formed by ECJ. The directive of services needs to be considered as means of coordinating the law which was used to secure certain valuables. Therefore, the institutions of Member States must comply with this act so far as it covers their range of activity. The ECJ case-law codified by the Directive of Services and introduced innovations make this means of liberalization of provision of services meaningful also due to the fact that rules formed by certain ECJ jurisprudence are going to be moved to national justice system, while reconsideration process of this Directive will allow to anticipate further liberalization of the internal market of services.