Specialaus liudytojo samprata baudžiamajame procese
Lipunova, Jekaterina |
Zajančkauskienė, Jolanta | Recenzentas / Rewiewer |
Ažubalytė, Rima | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Matulienė, Snieguolė | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Kurapka, Vidmantas Egidijus | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Draudimas versti duoti parodymus prieš save yra vienas iš esminių baudžiamojo proceso principų, kurio pagrindu liudytojui yra suteikiamas imunitetas nuo apklausos, kurios metu jis gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau tuo atveju, kai asmuo pats sutinka duoti tokius parodymus, tokia apklausa yra galima. Asmuo, apklausiamas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką vadinamas “specialiu liudytoju”, kurio sampratos nagrinėjimui ir yra skirtas šis darbas. Darbo temos aktualumą lemia tai, kad šiuo metu specialaus liudytojo institutas baudžiamajame procese yra sulaukęs pakankamai nedaug mokslininkų dėmesio, taip pat yra minimaliai reglamentuojamas. Tai, savo ruožtu, sąlygoja tam tikrus nesklandumus taikant aptariamo instituto normas praktikoje. Pažymėtina, jog viena iš specialaus liudytojo instituto paskirčių yra ydingos praktikos – perteklinių įtarimų formulavimo – pašalinimas. Būtent todėl specialaus liudytojo sampratos baudžiamajame procese analizė yra verta dėmesio. Pagrindiniai tyrimo metodai, naudotini darbe yra: Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų atitinkamų straipsnių dispozicijų, mokslinės literatūros analizė, objektyvus ir subjektyvus jų vertinimai, taip pat teismų praktikos apžvalga. Praktiniu aspektu svarbią reikšmę turi anketavimo metodas. Tyrimo kryptys yra atskleidžiamos darbo dėstomosios dalies skyriuose. Pirmame skyriuje siekiama atriboti specialų liudytoją nuo liudytojo ir įtariamojo. Kadangi esama specialaus liudytojo teisinė padėtis yra tarpinė tarp liudytojo ir įtariamojo, šiame skyriuje yra apžvelgiamos pastarųjų subjektų procesinių teisinių statusų prigimtys. Taip pat pateikiama draudimo versti duoti parodymus prieš save principo analizė. Antrajame skyriuje nagrinėjami specialaus liudytojo statuso pradžios faktinis ir juridinis pagrindai. Specialaus liudytojo statuso realizavimas atskleidžiamas atliekant šio proceso dalyvio apklausos ypatumų bei jam suteiktų procesinių teisių turinio analizę. Aptariami galimi specialaus liudytojo statuso išnykimo variantai. Trečiajame skyriuje gilinamasi į specialaus liudytojo procesinio intereso turinį, taip pat apibūdinama specialaus liudytojo instituto praktinė taikomoji situacija Lietuvoje, aptariant atlikto empirinio tyrimo – anoniminio anketavimo – rezultatus. Darbas yra baigiamas išvadomis iš pasiūlymais, kuriuose, remiantis empirinio tyrimo rezultatais bei teoriniuose skyriuose iškeltų problemų analize, konkretizuojama specialaus liudytojo instituto būtinybė baudžiamajame procese.
The prohibition to force to give any evidence against yourself is the fundamental principle of criminal procedure, which is the basic of the witness’s immunity from such interrogation, during which the witness may give some evidence about one‘s probably done criminal act. However, in case of a person’s consent, such interrogation can be possible. The person, who is interrogated as a witness about oneself probably done criminal act, is named a „special witness“. To its conception‘s consideration is assigned this work. The theme of the work is relevant because of the currently special witness‘s institution‘s in criminal procedure lack of scholars‘ attention, as like as it is minimally regulated. Therefore some ambiguities applying this institution‘s legal rules take place in practice. It should be noted, that the main special witness‘s institution‘s purpose is the exclusion of a such faulty practice, as the formulating of excessive suspicions. That is why the analysis of the special witness‘s conception in the criminal procedure is worth of attention. The main methods of the research used in this work are: the analysis of Lithuanian and international legal acts and scientific literature, its objective and subjective assessment, judicial review. In the aspect of practice the method of questionnairing is important. The directions of the research are detected in the main parts. In the first part it is aiming to distinguish the special witness from the witness and suspect. As far as the present special witness‘s legal status is intermediate between witness ant suspect, there are surveyed the latter subjects‘ procedural legal statuses in this part. Also it is represented the analysis of the principle of prohibition to force to give any evidence against yourself. In the second part there are considering factual and legal basics of the special witness‘s status beginnig. The enforcement of the special witness‘s status is disclosed by performing the analysis of interrogation‘s peculiarity of this attendee of the process and content of its procedural guarantees. The third part is devoted to the content of the special witness‘s procedural interest. There is also describing the practical situation in Lithuania applying this institution‘s legal norms. There are discussing the results of done empirical research – anonymous questionnaire. At the end of the work there are formulated theoretical and practical conclusions and suggestions, which define the institution‘s of the special witness necessity in the criminal procedure.