Kolektyvinių sutarčių valstybės tarnyboje ypatumai
Morkūnaitė, Vilija |
Šio magistro darbo tikslas yra išnagrinėti kolektyvinių sutarčių valstybės tarnyboje ypatumus, identifikuoti kolektyvinių sutarčių sudarymui įtakos turinčius veiksnius bei pateikti galimus siūlymus dėl teisės normų tobulinimo. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai yra: išanalizuoti valstybės tarnybos bei kolektyvinių sutarčių teisinio reglamentavimo raidą Lietuvos valstybės tarnyboje, apžvelgti Europos šalių kolektyvinių derybų praktiką, atskleisti kolektyvinių sutarčių valstybės tarnyboje turinio bei sudarymo ypatumus, apibendrinti kolektyvinių sutarčių aukštesniu nei įstaigos lygmeniu sudarymo prielaidas bei praktiką valstybės tarnyboje, išanalizuoti praktinius įstaigos, teritorinių bei šakos kolektyvinių sutarčių, pavyzdžius, siekiant įvertinti jų turinio kokybę. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad valstybės tarnautojai Lietuvoje tik 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus DK bei 2003 m. spalio 7d. įsigaliojus VTĮ 51 str. pakeitimui, įgavo teisę sudaryti kolektyvinės sutartis įstaigos lygiu, o nuo 2008 m. gegužės 13 d. VTĮ įteisinta ir šakos bei nacionalinės kolektyvinės sutarties sudarymo galimybė. Įvertinus viešinamą informaciją bei registruotas teritorines, šakos kolektyvines sutartis, darytinai išvada, kad kolektyvinių sutarčių valstybės tarnyboje aprėptis nėra didelė. Įstaigos kolektyvinių sutarčių skaičius nėra tiksliai žinomas, nes jų nėra pareigos registruoti, teritorinių kolektyvinių sutarčių yra 9, šakos lygio- 7. Nacionalinė kolektyvinė sutartis nesudaryta. Valstybės tarnautojų galimybes derėtis dėl papildomų, valstybės tarnautojų darbo sąlygas gerinančių nuostatų yra specifinės ir ribotos dėl detalaus valstybės tarnautojų teisinio statuso reglamentavimo įstatymuose bei imperatyvaus draudimo įstaigos kolektyvinėse sutartyse susitarti dėl nuostatų, kurios didintų valstybės biudžeto išlaidas. Tai sąlygoja gana deklaratyvų, teisės aktų nuostatas perrašantį įstaigos kolektyvinių sutarčių turinį. Nors teritorinės ir šakos lygio valstybė tarnybos kolektyvinės sutartys labiau pasižymi pozityviosios teisės normas papildančiomis procedūrinėmis, organizacinėmis ar net normatyvinėmis normomis, tačiau stokoja konkrečių materialines sąlygas nustatančių normų.
This master's work is to examine the conclusion and the content of collective agreements in the civil service, to identify the affecting factors and to make possible proposals to improve the legislation. The main tasks of this study are: to analyse the development of legal regulation of the civil service and civil servants’ collective bargaining in Lithuania, to overview collective bargaining practices of the European countries, to disclosure the content and the special features of collective agreements in the civil service, summarize the collective bargaining practice at a higher branch or national level, to analyse practical examples of institution’s, territorial and branch collective agreements contracted in the civil service in Lithuania in order to assess the quality of their content. The research revealed that civil servants have gained the right to make collective agreements at the level of institution in 1st January 2003 when Labour Code and the amendment of Article 51 of Civil Service Law in 7th October 2003 came into force in Lithuania. On 13th May 2008 the Civil Service Law legalized the right to make branch and national collective agreements. Taking publicized and registered information about institution’s, territory, branch and national collective agreements, there must be concluded that the coverage of collective agreements in the public service is not high. Number of institution’s level collective contracts is not exactly known as it is not obliged to register, only 9 territorial collective agreements and 7 branch agreements are signed and registered in the civil service. There is no national collective agreement signed. The possibilities of civil servants to negotiate on new, improved working conditions are specific and limited because civil servants face detailed regulation of their status and prohibition to agree on a collective agreement provisions that would increase the state budget costs at institutional level. This results in a rather declarative, rewritten content of institution’s collective agreements. Whereas territorial and branch-level collective agreements have more procedural and organizational arrangements and supplement positive law. However, a lack of specific employer's financial commitments can be noticed in these agreements that would really improve the financial status of civil servants.