Skolininkų daugeto atsakomybės ypatumai (teorinės ir praktinės problemos)

Darbe analizuojami skolininkų daugeto atsakomybės formų (dalinė, solidari, subsidiari) teisinio reglamentavimo ir praktinio taikymo probleminiai aspektai. Konstatuojama, kad skolininkų daugeto atsakomybės taikymo problematika prasideda vien susidūrus su situacija, kurioje galimai veikia keletas asmenų, mat dėl abstrakčių įstatymo formuluočių žemesnių instancijų teismai dažnai susiduria su keblumais nustatant, kurie asmenys laikytini atsakingais už kilusią žalą. Tinkamas atsakingų subjektų identifikavimas yra būtinas taikytinos atsakomybės formos – dalinės, solidarios ar subsidiarios, parinkimui. Analizuojant dalinę civilinę atsakomybę kaip opiausia problema įvardijama atsakomybės dalių paskirstymas nukrypstant nuo lygių dalių principo, kuris galimas tik sutarties ir įstatymo numatytais atvejais. Nagrinėjant teismų praktiką pastebimas plečiamasis nukrypimo nuo lygių dalių principo aiškinimas. Remiantis užsienio šalių praktiką svarstoma galimybė įstatyme atsisakyti lygių atsakomybės dalių principo arba išplėsti nukrypimo nuo jo atvejų ratą. Atitinkamai, iš teismų reikalautina ieškoti objektyvių, protingų kriterijų. detaliau argumentuoti, kuo remiantis paskirstomos atsakomybės dalys. Nagrinėjant solidariąją atsakomybę orientuojamasi į deliktinius santykius, vertinamas doktrinoje ir teismų praktikoje suformuotas solidarios atsakomybės taikymo atvejų sąrašas, svarstoma, jog jis galimai siaurintinas, kai kuriais atvejais jaučiamas akivaizdus poreikis detalizuoti nurodytų atvejų taikymo apimtis, taikymo sritis. Nemažai dėmesio skiriama solidarios atsakomybės kilimui skirtingais pagrindais, dažniausiai pasitaikančio civilinės atsakomybės draudimo santykiuose. Kritikuojamas nepakankamai aiškus teisinis reglamentavimas ir nevieninga teismų praktika aiškinant tą pačią normą. Keliamos idėjos, jog kelių asmenų solidarios atsakomybės atveju, vienam jų turint civilinės atsakomybės draudimą, priešingai nei manoma dabartinėje teismų praktikoje, draudikas neturėtų būti laikomas solidariu atsakovu, mat tai kuria atsakomybės subjektų teisių ir pareigų disbalansą. Santykiai tarp solidarių bendraskolių taip pat analizuojami kaip probleminiai, ypač kalbant apie CK 6.12 straipsnio 1 dalį ir CK 6.14 straipsnio 1 dalį. Remiantis teismų praktikos dėl išieškojimo iš solidariai atsakingo sutuoktinio, nedalyvavusio pirminėje byloje, raidos analize, daroma išvada, kad pastaroji norma visais atvejais taikytina siaurai, neapima atvejų, kuomet teismo sprendimu iš vieno solidaraus bendraskolio priteisiama visa skola. CK 6.12 straipsnio 1 dalis vertinama dar kritiškiau, iškeliant pasiūlymą jos apskritai atsisakyti kaip neatitinkančios civilinės teisės principų ir menkai pripažįstamos teismų praktikoje arba detalizuoti. Tiriamas ir nevienodas atsakomybės padalijimo tarp solidarių bendraskolių reglamentavimas – CK 6.9 ir 6.280 straipsniai prievolę įvykdžiusiam bendraskoliui numato regresinį reikalavimą, nes baigiasi išoriniai ir prasideda nauji vidiniai solidarios atsakomybės santykiai. Specialiuose laidavimo santykiuose laiduotojas (solidarus skolininkas) perima visas kreditoriaus teises, t.y. įvyksta cesija. Teismų praktikoje, greičiausiai dėl nevieningos reglamentavimo, įžvelgtinas šių sąvokos painiojamas, kas gali lemti netinkamą teisių ir pareigų ginčo subjektams paskirstymą. Atsakomybės dalių nustatyto atveju vėl susiduriama su dalinės atsakomybės taikymu. CK 6.9 ir 6.280 straipsniai numato skirtingas taisykles, kurias darbe tam tikra apimtimi, remiantis užsienio šalių praktika, siūloma išplėsti. Perėjus prie subsidiarios atsakomybės analizės, įvertinus Lietuvos teisės doktrinos ir teismų praktikos pozicijas, bei išnagrinėjus kelių užsienio autorių nuomones, teikiamas siūlymas modifikuoti subsidiarios atsakomybės institutą, pirmiausia įtvirtinant, jog kreditorius, prieš nukreipdamas reikalavimą į subsidiarų skolininką, turi išnaudoti visas protingas neteismines priemones skolą atgauti iš pagrindinio skolininko. Antra, kreditoriui kreipusis į teismą, eliminuotina subsidiaraus skolininko pareiga į bylą įtraukti pagrindinį skolininką; pareiga bendraatsakoviais į bylą įtraukti abu skolininkus priskirtina ieškovui. Tuomet vykdymo procese galima operatyviai atlikti išieškojimo procedūras. Šią idėja pagrindžia ir atskiruose subsidiarios atsakomybės reglamentuojamuose santykiuose akcentuojamas pagrindinio skolininko objektyvus negalėjimas įvykdyti prievolę. Galiausiai daroma išvada, jog problemos egzistuoja tiek įstatyminio reglamentavimo, tiek doktrininio aiškinimo, tiek teismų praktikos lygmenyse. Nuosekliai koreguojant pirmąjį, manytina, teigiamų rezultatų būtų pasiekta ir kituose.

The paper analyses problematic aspects of multiple debtors’ liability. Problems of multiple debtors’ liability begin when there is a possibility that the responsibilities lies on several people. Due to abstract formulation of the law, lower courts are often confronted with problems in determining the persons responsible. Failing to identify the fact of multiple debtors or the exact person responsible, results problems in choosing the correct for of liability – partial, solidary or subsidiary. One of the problems in the regulation and application of partial civil liability - apportionment of the liability and the departure from the principle of equal parts currently allowed when provided by law or contract. Case law gives extended approach to this rule. That, together with the foreign law and practice, leads to a discussion of either waiving of the principle of equal shares or extending the tolerance range in cases of the divergence of equal shares. Additionally, the courts are required to present a more detailed argumentation on the apportionment of liability, thereby searching for objective, reasonable criteria. The examination of solidary (or joint and several) liability is mostly covers cases of liability for torts. The paper analyses the list of situations provided by the doctrine and case law when solidary liability arise, emphasizing the need to specify how these situations should be understood and what is the scope of their application. One of the most problematic cases is when different grounds result the application of solidary liability, e.g., in civil liability insurance. Here the lack of clear legal regulations is criticizes as well as the heterogeneous case law interpretations on the same norm. While examining the situation of several tortfeasors liability when one of them has civil liability insurance, contrary to the current case law, the author suggests, that insurer should be held liable only in that part where the insured person is liable. Such understanding could be explained in regard to the balance of rights and obligations of the acting subjects. The relationship between solidary liable multiple debtors, especially having in mind Art. 6.12 para. 1 and Art. 6.14 para. 1 of CC is also analyzed as a problematic area. Having in mind the evolution of a case law on the recovery from the spouse who was not taking part in the trail, it is suggested to interpret the latter article strictly. The evaluation of Art. 6.12 para. 1 of CC is even more radical, offering to decline this rule as the one that does not comply with the principles of civil law and is poorly recognized in case law. Moving on to the division of liability among solidary responsible debtors, analyzing the norms regulating it, we face slightly different regulations. Art. 6.9 and 6.280 of the CC offer a recourse claim as the outer relationship of solidary liability finishes and the inner one begins. Thus in special situations of surety the guarantor (joint debtor) steps into the shoes of the creditor (transference). Due to overall heterogeneous legal regulation, these different situations, approaches and concepts are often confused. This may lead to improper qualification of the relation and attribution of rights and obligations of subjects participating in the dispute. As to the proportion of the liability among solidary debtors, the partial liability comes into play again. Aforementioned articles suggest different approaches that, assumingly, should be extended to cover more relevant factors for proper apportionment. After examination of Lithuanian legal doctrine and case law, also several foreign authors’ opinions on the idea and application of subsidiary liability, an offer for a different legal regulation was made. It is proposed to set stricter rules for the creditor before turning the claim to the subsidiary liable debtor; that is the creditor should be obliged to make use of all extrajudicial means to receive execution of the obligation from the prime debtor. In case of failure the claim may be set towards secondary debtor. Additionally, the obligation to draw the prime debtor into the process should be transferred to the plaintiff as he is the subject initiating the process and deciding on the procedural status of the subjects of the case. This assures time and other resources – saving process of implementing court decision. Such an idea is indirectly supported by norms regulating specific cases of the application of subsidiary liability where the objective impossibility of the prime debtor to fulfilling his obligations is stressed. The final conclusion states that contradictions exist in all levels: legal regulation, doctrine and case law. Apparently, consistent adjustment of the first would most likely lead to positive achievements in other segments as well.