Preliminariosios sutarties aiškinimo problemos

Magistro baigiamajame darbe analizuojama preliminariosios sutarties kvalifikavimo ir aiškinimo problematika, apimanti preliminariosios sutarties kaip savarankiško ikisutartinių teisinių santykių instrumento identifikavimo klausimus, jos atribojimo nuo pagrindinės sutarties ir galimybės įvykdyti preliminariąją sutartį natūra problemą bei dėl preliminariosios sutarties teisinės prigimties ypatumų kylančius šios sutarties pažeidimo pasekmių klausimus. Preliminariosios sutarties institutas teismų praktikoje kėlė ir tebekelia nemažai įvairių klausimų, kurie kompleksiškai buvo sprendžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Plenarinės sesijos 2006 metų lapkričio 6 dieną priimtoje nutartyje. Vis dėlto vėlesnė teismų praktika rodo, kad šie klausimai tebeišlieka aktualūs, ir todėl šiuo metu akademinių darbų poreikis nagrinėjamoje srityje yra didelis. Analizuojant šiuos klausimus magistro baigiamajame darbe pasitelkiami lyginamasis, istorinis, kritikos, dokumentų analizės bei apibendrinimo metodai, padedantys išryškinti ir atskleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje esančius prieštaravimus aiškinant preliminariąją sutartį jos atribojimo nuo panašių dokumentų, jos vykdymo bei pažeidimo pasekmių kvalifikavimo ir kitų susijusių klausimų kontekste. Darbe iškeliama hipotezė, kad egzistuoja sutarties aiškinimo priemonės, būdai ir kriterijai, padedantys identifikuoti preliminariąją sutartį kaip savarankišką, ir atriboti ją nuo kitų panašių teisinių konstrukcijų bei pagrindinės sutarties. Darbas susideda iš keturių dalių. Pirmojoje darbo dalyje aptariama preliminariosios sutarties kaip vieno iš ikisutartinių teisinių santykių instrumento samprata. Remiantis tiek Lietuvos, tiek užsienio teisės doktrinos bei praktikos tendencijomis pagrindžiama preliminariosios sutarties kaip specifinio ikisutartinio dokumento prigimtis, argumentuojant jos organizacinio pobūdžio požymiu bei šios sutarties objekto specifika, kuri pasireiškia materialaus objekto – tam tikros turtinės vertybės, būdingos visoms kitoms sutarčių rūšims – nebuvimu, kadangi preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis. Antrojoje darbo dalyje aptariama preliminariosios sutarties samprata bei esminiai šios sutarties požymiai, kurių vienas problemiškiausių – preliminariosios sutarties įvykdymo natūra negalimumas. Nors, remiantis dabartinės teismų praktikos tendencijomis, preliminariosios sutarties negalima reikalauti įvykdyti natūra, vis dėlto manytina, kad LR CK nustatytas reguliavimas nėra kategoriškas, ir tikėtina, kad ateityje gali susiformuoti ir kiek kitokia teismų praktika LR CK 6.156 str. 2 d. normos, kuri galėtų būti pagrindu priversti įvykdyti preliminariąją sutartį natūra, pagrindu. Trečioji darbo dalis yra skirta preliminariosios sutarties ir pagrindinės sutarties aiškinimui kaip pagrindiniam šių sutarčių atribojimo instrumentui. Iškilus ginčui tarp preliminariąją sutartį sudariusių sutarties šalių dėl tarpusavio įsipareigojimų apimties, nevisuomet yra aiški takoskyra tarp pagrindinės ir preliminariosios sutarties. Tokiu atveju, kaip lemiamas kriterijus aiškinant tokią sutartį ir atribojant ją nuo pagrindinės sutarties, dažniausiai yra įvardijama šalių valia, arba tikrieji sutarties šalių ketinimai. Tačiau neretai tikrąją šalių valią, t.y. tikruosius šalių ketinimus, yra ganėtinai sunku išsiaiškinti, todėl teismai turėtų pasitelkti fakultatyviuosius preliminariosios bei pagrindinės sutarties atribojimo kriterijus, tokius kaip dalies pagrindinės sutarties kainos sumokėjimas pagal preliminariąją sutartį arba daikto perdavimas. Ketvirtojoje darbo dalyje analizuojama preliminariosios sutarties teisinės prigimties ypatumų nulemta šios sutarties pažeidimo pasekmių aiškinimo problematika, aptariant galimų nuostolių, pažeidus preliminariąją sutartį, atlyginimo rūšis. Preliminariosios sutarties pažeidimas sukelia ikisutartinę atsakomybę, kuri apibrėžiama kaip sąžiningumo pareigos pažeidimas ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose. Kita vertus, tiek teisės doktrinoje, tiek praktikoje, kvestionuojama šios ikisutartinės atsakomybės prigimtis.

The Final Paper examines the problems of qualification and interpretation of a preliminary agreement, including questions of identifying a preliminary agreement as an independent legal instrument in precontractual relations, the problem of delimitating a preliminary and principal agreements and a question of specific performance. There is also a number of specific legal issues arising from a breach of a preliminary agreement due to peculiarities of its legal nature. The legal institute of preliminary agreement rose various questions, which were solved in complexity in the Supreme Court‘s of Lithuania ruling on the 6 November 2006. Nevertheless, subsequent court rulings indicate, that the questions mentioned above still remain relevant, therefore a demand for the academic papers is significant. The Final Paper is based on a comparative, historical, documentary analysis and other methods, helping to reveal and highlight contradictions in the rulings of the Supreme Court of Lithuania, while interpreting a preliminary agreement in the context of its delimitation from the similar documents, performance and qualification problems of consequences of a breach of a preliminary agreement, and other related questions. The hypothesis of the Final Paper is formulated in the following way: there are means and criterions of contract interpretation that help to identify a preliminary agreement as an independent agreement and to delimitate it from other similar constructions including the principal agreement. The Final Paper consists of four parts. The first part is devoted to a conception of a preliminary agreement as one of the independent instrument in precontractual relations. Making reference to the tendencies of a legal doctrine and jurisprudence of Lithuania and foreign countries, the specific nature of preliminary agreement is stated. The reasoning is concerned with the peculiarities of an object of a preliminary agreement, which is not a material itself – the object of a preliminary agreement is a commitment to make a principal agreement in the future. The second part of a Final Paper deals with the conception of a preliminary agreement including the fundamental features of a preliminary agreement, where the possibility of specific performance of a preliminary agreement is treated as the most problematic one. According to the tendencies of the Supreme Court rulings, the specific performance of a preliminary agreement is impossible. However it is assumed that this position should not be taken emphatically due to the regulation of the Lithuanian Civil Code in an Article 6.156 Part 2, which could be considered as a background to specific performance of a preliminary agreement. The third part of a Final Paper is devoted to the interpretation of a preliminary and principal agreement, as a fundamental measure of delimitating these two legal instruments. During the litigation process between the parties of a preliminary agreement, regarding the extent of mutual rights and obligations, the division between a preliminary and principal agreement is vague. The real intentions, or will of the parties, are named as a basic criterion for such delimitation. However, the real intentions of the parties are often difficult to determine, thus the courts should invoke optional criterions of delimitating a preliminary and principal agreement, such as partial payment or putting the subject matter of the agreement at the party‘s disposal. The fourth part of the Final Paper analyses problematic aspects of consequences inflicted by a preliminary contract infringement, discussing possible measures of recovery for the aggrieved party. Breach of a preliminary agreement entails precontractual liability defined as a violation of a good faith principle in a precontractual stage. However, the legal nature of precontractual liability remains the matter under debates in legal doctrine as well as in legal practice.