EB institucijų deliktinė atsakomybė ir valstybių narių atsakomybė privatiems asmenims pagal Europos Bendrijos teisę
Paškevičiūtė, Ramunė |
Tamavičiūtė, Vitalija | Recenzentas / Rewiewer |
Vėgėlė, Ignas | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Gabartas, Herkus | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Ravluševičius, Pavelas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Vaitkevičiūtė, Agnė | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Balčiūnaitė, Justina | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Pečiukonienė, Ieva | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
EB institucių ir valstybių narių atsakomybės privatiems asmenims pagal EB teisę tema yra aktuali dėl aiškaus teisinio reglamentavimo trūkumo bei būtinybės užtikrinti visapusišką EB teisės normų galiojimą bei efektyvų asmens teisių gynimą. EB institucijų deliktinė atsakomybė reglamentuojama Sutarties 288 str. 2 d., o valstybių narių atsakomybė už žalą kaip EB teisės principas buvo įtvirtinta ETT praktikoje. Tačiau nėra nustatytų šias deliktinės atsakomybės rūšis reglamentuojančių proceso taisyklių, kurių pagrindu būtų ginamos subjekto teisės. Todėl darbe daug dėmesio skiriama ETT praktikoje suformuluotų Europos Bendrijų institucijų deliktinės atsakomybės ir valstybių narių atsakomybės privatiems asmenims sąlygų analizei, siekiant parodyti, kokias galimybes apginti savo Bendrijos teise grindžiamus interesus turi privatūs asmenys. Privačių asmenų teises savo veikla (ar neveikimu, kai yra pareiga veikti), gali pažeisti tiek EB institucijos, tiek ir valstybės narės, dėl ko asmenys gali patirti žalos. Jei privatūs asmenys negautų žalos atlyginimo dėl padaromų EB teisės pažeidimų, vadinasi, asmenims EB teise suteikiamos teisės jų pažeidimo atveju nėra efektyviai ginamos, o Bendrijos teisės normų veiksmingumas – abejotinas. Todėl asmens teisių gynimo mechanizmas, leidžiantis asmenims reikalauti žalos atlyginimo, buvo būtinas. Esant nustatymos sąlygoms ir EB institucijos, ir valstybės narės privalės atlyginti asmenims EB teisės pažeidimu padarytą žalą. Nors laikui bėgant Europos Bendrijų institucijų deliktinės atsakomybės ir valstybių narių atsakomybės privatiems asmenims atsakomybės sąlygos ir buvo vienodinamos, tačiau iki šiol jos nėra visiškai identiškos. Nors atsakomybei už teisėtus EB institucijų norminius aktus ir paskutinės instancijos nacionalinių teismų veiksmus ar neveikimą taikomos griežtenės atsakomybės sąlygos, tačiau pastebėtinas įtvirtintų teisinių gynimo priemonių universalumas, kuriuo siekiama siekiama efektyvios asmens teisių apsaugos. Pirmojoje magistrinio darbo dalyje analizuojamos EB Sutarties nuostatos, reglamentuojančios EB institucijų deliktinę atsakomybę, pateikiamos valstybių atsakomybės asmenims už žalą doktrinos susiformavimo prielaidos ir samprata. Antrojoje dalyje dėstoma svarbiausių ETT sprendimų analizė siekiant išsiaiškinti EB institucijų ir valstybių narių atsakomybės principo privatiems asmenims veikimo ribas - t.y. atsakomybės sąlygas. Trečioji dalis skirta apžvelgti EB institucijų ir valstybių narių dažniausiai padaromiems EB teisės pažeidimams.
The subject of non-contractual liability of the Community and Member States liability is very important due to the lack of clear regulation and the necessity to ensure overall validity of the rules of European Community law as well as an effective protection of individual rights. Non-contractual liability of the Community is governed by Article 288 (2) EC Treaty. The principle of Member States liability in damages for a breach of Community law was developed by the ECJ. But still there are no established common procedural rules governing Community non-contractual liability and Member State liability in damages. In Master thesis a lot of attention has been paid to analysis of Community non-contractual liability and Member States liability conditions which have been laid down by the ECJ in its practice. The analysis shows possibilities of individuals to protect their interests provided by the European Community law. The rigts of individuals might be violated by actions (or omissions) of the Community and Member States, and individuals may suffer loss flowing from that actions. The full effectiveness of individual rights would therefore be called in question if it was not possible to obtain reparation where the breach of EC law was committed by the Community or Member State and the efficiency of the EC law would be doubtful. That is why it was necessary the mechanism whereby losses may be recovered in an action brought by an individual. When non-contractual liability conditions are satisfied, the Community and Member States are obliged to make good damage coused to individuals by infringements of EC law. The ECJ was trying to unify both the Community and Member States‘ liability regimes but still by now the conditions are not totally identical. The principles underlying Community non-contractual liability to pay compensation to individuals under Article 288 (2) EC Treaty, and the evolving law on State liability in damages for loss sufferd by private parties following an infringement of Community law by a Member State, are analysed in the first part of Master‘s thesis. In the second part is provided guidance as to the conditions under which the Community and the Member States could incur liability. Breaches of EC law mostly done by the Community and Member States are described in the third part.