Nusikalstamų veikų daugetas Lietuvos baudžiamojoje teisėje
Gutauskas, Aurelijus | Disertacijos gynimo komisijos pirmininkas / Dissertation Defence Board Chairman |
Piesliakas, Vytautas | Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Ažubalytė, Rima | Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Goda, Gintaras | Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Prapiestis, Jonas | Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Tiriamoji problema Šiame darbe yra tiriama nusikalstamų veikų daugeto instituto problematika. Nusikalstamų veikų daugetas kaip baudžiamosios teisės institutas pasižymi tuo, kad savyje apjungia tiek nusikalstamų veikų kvalifikavimo, tiek ir baudžiamosios atsakomybės individualizavimo problemas. Su nusikalstamų veikų kvalifikavimo problemomis yra susiduriama tada, kai yra sprendžiami pavienės nusikalstamos veikos atribojimo nuo nusikalstamų veikų daugeto klausimai. Konstatavus nusikalstamų veikų daugeto egzistavimą, yra būtina pereiti prie kitos problemos sprendimo – baudžiamosios atsakomybės individualizavimo. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas priklauso nuo nusikalstamų veikų daugeto formos. Taigi vieningai teismų praktikai formuoti yra būtini vienodi ir aiškūs nusikalstamų veikų daugeto formų išskyrimo bei tarpusavio atribojimo kriterijai. Apibrėžus nusikalstamų veikų daugeto formas, yra būtina nustatyti ir jų įtaką asmens, padariusio nusikalstamas veikas, baudžiamajai atsakomybei. Žinoma, pagrindinė įtaka baudžiamajai atsakomybei pasireiškia per bausmių bendrinimo taisykles, tačiau reikia nepamiršti ir kitų aktualių klausimų (tokių kaip bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis ir t.t.), kurių sprendimas vienaip ar kitaip priklauso nuo nusikalstamų veikų daugeto buvimo. Ne gana to, kartais tenka išspręsti ir nusikalstamų veikų daugeto atribojimo nuo kitų panašių baudžiamosios teisės institutų (nusikalstamų veikų recidyvo, baudžiamosios teisės normų konkurencijos) problemas. Taigi visa eilė šių klausimų ir sudaro pagrindinę šio darbo tyrimo problemą. Nuo tinkamo bei vienodo jų išsprendimo priklauso ir teisingumo principo įgyvendinimas. Darbo aktualumas, naujumas ir reikšmė Nusikalstamų veikų daugetas yra gana dažnas reiškinys Lietuvos teismų praktikoje, neretai asmenys yra teisiami ne už vieną, o už kelias nusikalstamas veikas. Tačiau baudžiamosios teisės moksle vis dar nėra prieita prie vieningo požiūrio į nusikalstamų veikų daugeto problematiką. Visų pirma nevienodai yra suvokiama nusikalstamų veikų daugeto samprata, išskiriamos skirtingos nusikalstamų veikų daugeto formos, keičiasi jų interpretacija, nesutampa pavienės nusikalstamos veikos atribojimo nuo nusikalstamų veikų daugeto kriterijai (gana dažnai jie priklauso nuo padarytos nusikalstamos veikos rūšies). Atskiro dėmesio nusipelno ir baudžiamosios atsakomybės individualizavimo procesas, esant nusikalstamų veikų daugetui. Teismų praktikoje pastebima, kad prokurorai vis dažniau skundžia žemesnių instancijų teismų sprendimus dėl netinkamo bausmių bendrinimo. Bausmių bendrinimo procesas teismų praktikoje tapo „užmirštas“, neretai bausmes bendrinat tik formaliai (prie griežčiausios bausmės pridedant 3 – 6 mėn. laisvės atėmimo), visiškai nemotyvuojant pridedamų bausmių dydžio parinkimo. Be to 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam baudžiamajam kodeksui, keičiantis teismų praktikai bei baudžiamosios teisės moksle įsitvirtinant naujoms idėjoms, tapo būtina peržiūrėti senas nusistovėjusias nusikalstamų veikų daugeto nuostatas. Taigi nors nusikalstamų veikų daugeto problematika yra nagrinėjama jau gana seniai, šiame disertaciniame tyrime bus pateiktas gana naujas, tiek autoriaus, tiek ir kitų mokslininkų požiūris į nusikalstamų veikų daugeto institutą, kartu apibendrinant (kartais įvertinant ją kritiškai) ir naujai besiformuojančią teismų praktiką. Be to, atsižvelgiant į tai, kad dauguma nusikalstamų veikų daugeto klausimų (išskyrus bausmių skyrimą) nėra sureguliuoti baudžiamajame kodekse, jų sprendimą paliekant teismų praktikai ir mokslui, šis darbas gali turėti ir nemažos praktinės reikšmės vis kintančiai ir vis dar besiformuojančiai Lietuvos teismų praktikai, tiek kiek tai susiję su nusikalstamų veikų daugeto problematika. Darbo tikslas ir uždaviniai Disertacinio darbo tikslas – apibendrinat mokslo ir teismų praktikos pasiekimus bei patirtį, suformuoti vieningą (baudžiamosios teisės teorijos ir teismų praktikos poreikius atitinkantį) požiūrį į nusikalstamų veikų daugeto institutą ir su juo susijusių problemų sprendimą. Disertacinio darbo uždaviniai: Disertacinio darbo uždaviniai: 1) Apibrėžti nusikalstamų veikų daugeto instituto sampratą bei požymius, atribojant jį nuo kitų panašių baudžiamosios teisės institutų (nusikalstamų veikų recidyvo, baudžiamųjų teisė normų konkurencijos); 2) Suformuoti vieningus (apibendrinant ir su konkretinant jau esančius, ar pasiūlant naujus) pavienės nusikalstamos veikos rūšių atribojimo nuo nusikalstamų veikų daugeto kriterijus; 3) Apžvelgus nusikalstamų veikų daugeto formų įvairovę, sutinkamą baudžiamosios teisės moksle, išskirti Lietuvos teismų praktikos poreikius atitinkančias nusikalstamų veikų daugeto formas, apibrėžti jas, išskiriant ir apibūdinant jų požymius bei suformuojant vieningus ir aiškius tarpusavio atribojimo kriterijus; 4) Identifikuoti pagrindines problemas, susijusias su nusikalstamų veikų daugeto įtaka baudžiamosios atsakomybės individualizavimui, bei pasiūlyti tinkamiausius šių problemų sprendimo būdus. 5) Suformuoti pasiūlymus įstatymų leidėjui bei teismams dėl nusikalstamų veikų daugeto instituto tobulinimo bei su juo susijusių problemų sprendimo. Ginamieji disertacijos teiginiai 1) Nusikalstamų veikų daugetas turi būti sietinas ne su kelių nusikalstamų veikų padarymo faktu, o su šio fakto teisiniu vertinimu – traukimu baudžiamojon atsakomybėn už kelių nusikalstamų veikų padarymą. 2) Recidyvas nelaikytinas savarankiška nusikalstamų veikų daugeto forma ir turi būti vertinamas iš kaltininko asmenybės pozicijų. 3) Pavienės nusikalstamos veikos ir nusikalstamų veikų daugeto atribojimas teismų praktikoje neretai yra kazuistinio pobūdžio (priklauso nuo konkrečios bylų kategorijos), neturintis aiškių, teismų praktikoje nusistovėjusių, kriterijų bei tokiu būdu pažeidžiantis teisingumo principą. 4) Pagrindiniai pavienės nusikalstamos veikos bruožai yra vienos konkrečios baudžiamojo kodekso normos saugomos tiesioginės vertybės ar vertybių visumos pažeidimas bei vieningas kaltės turinys. 5) Pastarųjų metų teismų praktika, praplečianti idealiosios nusikalstamų veikų sutapties suvokimą, formuoja nenuoseklią, išimtimis pagrįstą teismų praktiką. 6) Bausmių skyrimo taisyklės, esant nusikalstamų veikų daugetui, varžo teismų laisvę bei trukdo tinkamai individualizuoti bausmę, todėl yra būtinas įstatymų tobulinimas. 7) Bausmių bendrinimo procesas teismų praktikoje yra „užmirštas“ ir dažnai neatspindi viso padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo, todėl būtini įstatymų pakeitimai, orientuojantys teismus į baudžiamosios politikos požiūriu tinkamą teismų praktiką. Tyrimo metodologija Disertacinio tyrimo metu buvo panaudoti įvairūs mokslinio tyrimo metodai: loginis, kritikos, lyginamasis, istorinis, lingvistinis, sisteminis, dokumentų analizės ir kiti. Visų pirma, šiame darbe gana plačiai buvo taikomi loginis ir kritikos metodai. Taikant loginį metodą buvo daromi atitinkami apibendrinimai, išvados, kurių pagrindu buvo siekiama tobulinti nusikalstamų veikų daugeto institutą. Nevengiama ir kritikos metodo – kritikuojama teismų praktika, mokslininkų nuomonės, šių nuomonių argumentacijos trūkumas ir t.t. Kritikos ir loginio metodų pagalba buvo prieita prie galutinių disertacinio tyrimo išvadų, suformuluoti pasiūlymai dėl įstatymų pakeitimo, teismų praktikos tobulinimo. Taip pat itin daug dėmesio buvo skiriama ir lyginamajam metodui. Remiantis šiuo metodu buvo lyginamos mokslinės koncepcijos, atskirų mokslininkų nuomonės. Siekiant pasisemti patirties, buvo analizuojami bei lyginami užsienio valstybių įstatymai, užsienio teismų praktika. Istorinio metodo pagalba buvo atskleisti ankstesnės (galiojant 1961 m. BK) teismų praktikos ir ankstesnių įstatymų trūkumai, apžvelgtos nusikalstamų veikų daugeto instituto ištakos, kai kurių terminų atsiradimo istorija. Remiantis lingvistiniu metodu analizuojama nusikalstamų veikų daugeto formų (idealioji ir realioji nusikalstamų veikų sutaptys) pavadinimai, jų atitikimas tikrajai prasmei. Pasiūlytas atitinkamų šių terminų pakeitimo variantas, kuris lingvistiškai labiau atitinka nusikalstamų veikų daugeto formų prasmę. Darbe taip pat naudojamas ir sisteminis metodas, kurio pagalba buvo atskleista nusikalstamų veikų daugeto instituto struktūra, jo elementai, jų tarpusavio santykis bei vieta baudžiamosios atsakomybės pagrindų sistemoje. Sisteminio metodo pagalba taip pat buvo identifikuoti tam tikrų sąvokų trūkumai, perteklinių požymių vartojimas. Pagrindinis tyrime taikytas empirinis metodas yra dokumentų analizė. Kadangi net Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra gana daug neatitikimų bei tarpusavio prieštaravimų, tai pagrindiniu šaltiniu buvo pasirinktos būtent šio teismo nutartys, nutarimai ir apibendrinimai, priimti tiek galiojant 1961 m., tiek ir 2000 m. baudžiamiesiems kodeksams. Tačiau tyrime neapsiribota tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Analizuojama ir Europos Žmogaus Teisių, Lietuvos Apeliacinio, Vilniaus bei Panevėžio apygardos, Šiaulių miesto apylinkės teismų praktika. Išvados 1. Nusikalstamų veikų recidyvas nelaikytinas nusikalstamų veikų daugeto forma ir turėtų būti vertinamas kaip specifinis kaltininko asmenybės bruožas. 2. Nusikalstamų veikų daugetas – tai tokia teisinė situacija, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kelias nusikalstamas veikas, padarytas iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo. 3. Visumos ir dalies konkurencijos reikėtų nelaikyti baudžiamosios teisės normų konkurencijos rūšimi, nes tai savo esme yra sudėtinės nusikalstamos veikos atribojimo nuo idealiosios nusikalstamų veikų sutapties problema (t. y. nusikalstamų veikų daugeto problema). 4. Pavienė nusikalstama veika – tai tokia pagal vieną Baudžiamojo kodekso normą kvalifikuojama nusikalstama veika, kuriai būdingas vienos konkrečios baudžiamojo kodekso normos saugomos ti
Research problem In the present doctoral dissertation, the problematic issues of the institute of multiple offences are analysed. Multiple offences as an institute of criminal law is characterised as involving the problems of both the qualification of criminal offences and the individualisation of criminal liability. The problems of the qualification of criminal offences are relevant, when questions of the separation of single criminal acts from multiple offences are dealt with. When the existence of multiple offences is established, it is necessary to move on to the consideration of another problem—the individualisation of criminal liability. The individualisation of criminal liability depends on the form of multiple offences. Therefore, for the formation of a uniform case-law, homogeneous and clear criteria for the differentiation of the forms of multiple offences and their separation form each other are essential. When the forms of multiple offences are defined, it is necessary to evaluate their impact on the criminal liability of the person who committed the criminal act. Of course, the key influence on criminal liability manifests through the rules of the combination of sentences; however, one should not forget other topical issues (such as sentence suspension, release from a custodial sentence on parole and the replacement of the term not served of the custodial sentence with a more lenient penalty, statute of limitations of a judgement of conviction, etc.) the solution of which in one way or another depends on the existence of multiple offences. Moreover, sometimes it is necessary to deal with the problems of the separation of multiple offences from other similar institutes of criminal law (repeat offence, competition between the norms of criminal law). Therefore, a number of such issues constitute the problem of the present research. The implementation of the principle of legal justice depends on appropriate and unvaried solution of these issues. Topicality, originality and significance of the research Multiple offences is a rather frequent phenomenon in the Lithuanian case-law; often persons are judged for several rather than single criminal acts. However, the criminal law jurisprudence still lacks a uniform attitude towards the issues regarding multiple offences. First, there exist different definitions of the notion of multiple offences itself, different forms of multiple offences are distinguished and their interpretations change, the criteria for the separation of single criminal acts from multiple offences vary (they often depend on the type of the criminal act committed). Special attention should be paid to the process of the individualisation of criminal liability in cases of multiple offences. In the case-law, the fact that prosecutors more and more often lodge appeals against the decisions of lower instances about improper combination of sentences is observed. In the case-law, the process of the combination of sentences has become ‘forgotten’, as often sentences are combined only formally (by adding 3–6 months of imprisonment) without any motivations regarding the choice of the additional sentence imposed. Moreover, after the entering into force of the new Criminal Code on 1 May 2003, due to the changes in case-law and the entrenchment of new ideas in the criminal law jurisprudence, it became crucial to revise the old and well-established provisions regarding multiple offences. Thus, even if the issues of multiple offences have been analysed for a rather long time, in the present dissertation, a new approach of the author as well as of other researchers to the institute of multiple offences is presented together with general considerations (and critical evaluations) on the newly developing case-law. Furthermore, with reference to the fact that the majority of the issues regarding multiple offences (except for the imposition of sentences) are not regulated by the Criminal Code and the decision-making is left for the case-law and the criminal law jurisprudence, the present paper may have great practical significance for the constantly changing and developing Lithuanian case-law in terms of the peculiarities of multiple offences. The aim and the tasks of the research The aim of the present doctoral dissertation is to develop a uniform attitude (corresponding to the needs of the theory of criminal law and the relevant case-law) towards the institute of multiple offences and the solution of problems related to it by generalising the experience and achievements of science and case-law. The tasks of the doctoral dissertation: 1) to define the notion of the institute of multiple offences and its elements by separating it from other similar institutes of criminal law (repeat offence, competition between the norms of criminal law); 2) to develop uniform (by generalising and concretising the existing ones or by suggesting new ones) criteria for the separation of single criminal acts from multiple offences; 3) to review the existing variety of the forms of multiple offences found in the criminal law jurisprudence and distinguish the ones which would correspond to the needs of the Lithuanian case-law as well as define them by distinguishing and describing their characteristics and developing clear and uniform criteria for their separation form each other; 4) to identify the key problems related to the influence of multiple offences on the individualisation of criminal liability as well as to suggest the most appropriate ways of solving these problems; 5) to provide suggestions for the legislator and the courts regarding the development of the institute of multiple offences and the ways of solving the problems related to it. Propositions to be defended 1) Multiple offences must be related not to the fact of committing several criminal acts but to the legal evaluation of this fact—prosecution for committing several criminal acts. 2) Repeat offence should not be considered as an independent form of multiple offences and should be evaluated from the perspective of the perpetrator’s personality. 3) In case-law, the separation of single criminal acts from multiple offences is often casuistic (depends on a particular category of cases), having no clear and well-established criteria and thus violating the principle of legal justice. 4) The key attributes of single criminal acts are a violation of a direct value or the whole of values protected under a specific norm of the Criminal Code as well as a united content of guilt. 5) The case-law of the recent years, which broadens the perception of the ideal coincidence of criminal acts, forms an incoherent and exceptions-based case-law. 6) In the cases of multiple offences, the rules for sentence imposition restrict the freedom of courts and disturb the appropriate individualisation of sentences; therefore, it is crucial to improve the laws. 7) In case-law, the process of the combination of sentences is ‘forgotten’ and often does not properly reflect the gravity of all the criminal acts committed; therefore, changes in laws orienting courts towards the case-law appropriate from the perspective of criminal policy are a must. Research methodology For the present doctoral dissertation, various methods of scientific research were applied: logical, comparative, historical, linguistic, systemic, method of criticism, document analysis, etc. Firstly, the logical method and the method of criticism were rather widely applied in the present dissertation. The logical method was applied for making generalisations and conclusions aiming at the development of the institute of multiple offences. The method of criticism was also applied: the author criticised case-law, opinions of scholars, the lack of argumentation for such opinions, etc. The logical method and the method of criticism allowed making the final conclusions and forming suggestions regarding the changes of law and the development of case-law. A lot of attention was paid to the method of comparative analysis. It was applied for the comparison of scientific conceptions and different opinions of scholars. In order to gain experience, the laws and case-law of different foreign countries were analysed and compared. The application of the historical method allowed revealing the drawbacks of the former laws and case-law (under the Criminal Code of 1961) as well as reviewing the origin of the institute of multiple offences and the history of certain terms. The linguistic method was applied for the analysis of the denominations of the forms of multiple offences (ideal and real coincidence of criminal acts) and the consideration of their ability to convey the actual meaning. A different variant of these terms, which linguistically better corresponds to the meaning of the forms of multiple offences, was suggested. For the present research, the systemic method was applied as well. It allowed revealing the structure of the institute of multiple offences, its elements, their interrelation and the place in the system of the bases for criminal liability. By applying this method, the drawbacks of certain notions as well as the use of excessive elements were identified. The main method applied for the research was the method of document analysis. As even the case-law of the Supreme Court of Lithuania contains rather numerous incongruities and contradictions, namely the rulings, decisions and summary reviews of the case-law of this court passed during the term of the Criminal Codes of 1961 as well as of 2003 being in force were chosen as the key source. However, the scope of analysis was not limited to the case-law of the Supreme Court of Lithuania. The case-law of the European Court of Human Rights, the Court of Appeal of Lithuania, the Vilnius and Panevežys Regional Courts as well as the District Court of Šiauliai Region was analysed. Structure and review of the doctoral dissertation, main conclusions The dissertation is c