Tariamieji ir apsimestiniai sandoriai - Lietuvos ir pasirinktų užsienio valstybių teisės lyginamoji analizė

Sandorio šalių valia ir jos atitiktis tikriesiems sandorį sudarančių asmenų ketinimams yra vienas esminių sandorių, kaip valios autonomijos principo įgyvendinimo įrankių, elementas. Sandoris, kurį sudarant netinkamai susiformuoja ar ydingai išreiškiama valia, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, gali būti pripažintas negaliojančiu. CK 1.86 ir 1.87 straipsniuose įtvirtinti tariami ir apsimestiniai sandoriai patenka tarp dėl šalių valios trūkumų negaliojančių sandorių pagrindų. Tiek sudarant tariamąjį, tiek apsimestinį sandorį, tarp tokių sandorių šalių susiklosto „dvisluoksniai“ teisiniai santykiai, iš kurių vienas, dengiantysis, tampa žinomas tretiesiems asmenims, ir dažniausiai suponuoja išvadą dėl atitinkamų teisių ir pareigų sukūrimo bei jų realaus įgyvendinimo. Tokiu sandoriu slepiamas kitas, dengiamasis sandoris, išreiškiantis tikruosius šalių ketinimus – išlygą apskritai nesiekti juo numatomų teisinių pasekmių kilimo (tokiu atveju pripažįstama buvus tariamąjį sandorį) ar įgyti kitokio sandorio turinį sudarančių teisių ir pareigų (tuomet konstatuojamas apsimestinio sandorio faktas ). Savo turiniu panašūs teisinių santykių reguliavimo modeliai įtvirtinti ir kitų šalių teisinėse sistemose: darbe plačiau analizuojami bei su Lietuvos reguliavimu lyginami Vokietijos, Italijos bei Rusijos teisės aktuose įtvirtinti tariamųjų bei apsimestinių sandorių negaliojimo institutai, papildomai apžvelgiama ir kitų šalių patirtis. Įstatymo leidėjui lakoniškai suformulavus šiuos sandorių negaliojimo pagrindus įtvirtinančias teisės normas, teismams kyla nemažai praktinių problemų jas taikant. Akivaizdu, kad kyla ne tik teorinio pobūdžio problemų dėl aiškiai nenustatyto tariamojo ir apsimestinio sandorio priskyrimo niekiniams ar nuginčijamiems sandoriams – teismų praktika, laikydama šiuos sandorius niekiniais, kartu taiko taisykles, suponuojančias tokių sandorių nuginčijamumą. Žvilgsnis į Italijos ir Vokietijos teisinę praktiką leidžia daryti išvadą, kad, nesant griežto ir absoliutaus tokių sandorių negaliojimo teigimo, teisės praktika tampa įgali ne tik lanksčiai spręsti simuliuojamo sandorio pasekmes, bet ir užtikrinti teisėtumą civilinėje apyvartoje. Sprendžiant ginčus dėl su netikrąja sandorio šalimi – statytiniu sudarytų sandorių negaliojimo, Lietuvoje pasirinktas tvirto teisinio pagrindimo neturintis modelis, todėl teismams siūlytina atsižvelgti į Italijos teisės patirtį nagrinėjant subjektyviosios simuliacijos atvejus bei tarptautinių „privačių“ kodifikacijų (tokių kaip PECL ar DCFR) nuostatas. Darbe analizuotos problemos, kylančios sprendžiant tariamųjų ir apsimestinių sandorių negaliojimo teisines pasekmes jų šalims ir tretiesiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad tariamasis sandoris nesukuria jokių teisinių padarinių, turtas tokio sandorio pagrindu nėra perduodamas, kritikuotina 1.86 straipsnio 2 dalies nuoroda į restitucijos taikymą, siūlytina šia normą keisti ir ją išdėstyti taip: „Tokiems sandoriams mutatis mutandis taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos“. Nustatę šalių valios apsimestinumo faktą, teismai turėtų ne tik identifikuoti apsimestinį sandorį, bet ir analizuoti dengiamojo sandorio turinį, jo šalims sukuriamas teises ir pareigas, teismo rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyti, kokio sandorio ir kokios pasekmės taikomos ginčo šalims. Taip pat vengtinas „automatinis“ su statytiniu sudaryto sandorio sukurtų teisių ir pareigų perkėlimas tikrajai sandorio šaliai, ypač kuomet ginčas kyla ne tarp bendrosios nuosavybės teise turtą turinčių subjektų. Išanalizavus tariamųjų ir apsimestinių sandorių teisinį reguliavimą Lietuvoje ir užsienio šalyse, prieita prie išvados, kad CK reglamentavimas neužtikrina tikslaus ir preciziško šių nuostatų praktinio taikymo – esant šiandienos teisiniam reguliavimui, teismų praktika nėra pajėgi tinkamai spręsti visų kylančių kazusų ir nuosekliai bei kryptingai išplėtoti tariamųjų bei apsimestinių sandorių instituto esmę atspindinčių nuostatų. Manytina, kad šioms teisės normoms taikyti neabejotinai tikslinga būtų remtis užsienio šalių teisinio reguliavimo patirtimi ir gausia teismų praktika.

The will of the contracting parties and its compliance with their real intentions is one of the key elements of a juridical act as a means to implement the principle of autonomy of will. Should, upon the formation of a transaction, the will be formed or expressed with flaws, such a juridical act can be declared invalid according to the legal regulation in force. Sham and simulated juridical acts as prescribed in Articles 1.86 and 1.87 of the Civil Code of the Republic of Lithuania are one of the grounds of invalid transactions due to the faulty will between the parties. Upon the formation of both sham and simulated juridical acts, a “two-layered” legal relationship forms between the parties to such transactions; one of these layers – the covering one – is made known to the third parties and most often presupposes the conclusion as regards the creation of respective rights and obligations as well as their actual implementation. Such juridical act conceals the other, the covert agreement, whereby parties express their real intentions: a reservation not to seek the emergence of the consequences foreseen thereby (in this case, the existence of a sham juridical act is admitted) or a reservation to gain the rights and obligations that form the essence of a different juridical act (in other words, the fact of a simulated juridical act is determined). The legal systems of other countries also foresee the models of legal relationship which are similar in their subject matter: the thesis deals in more detail with the institutions of sham and simulated juridical acts as prescribed in German, Italian and Russian legislation, compares them with Lithuanian regulation, and reviews the experience of other countries. As legal norms stipulating such grounds for invalidity of transactions have been formulated by the legislator in a laconic manner, courts face many practical problems while applying them. It is obvious that not only theoretical problems relative to the lack of clarity in attributing sham and simulated juridical acts to void or voidable juridical acts arise: judicial practice, assuming that such transactions are null and void, also simultaneously applies the rules which presuppose voidability of such juridical acts. A glance at Italian or German judicial practice allows one conclude that, without a strict and absolute stipulation of invalidity of such juridical acts, law is enabled not only to solve flexibly the consequences of a simulated transaction but also to guarantee legitimacy in civil use. When deciding on disputes that involve the invalidity of a transaction entered into with a false party thereto – an agent, – a model that lacks firm legal basis has been chosen in Lithuania; therefore, it is suggested that courts take into account the experience of Italian judiciary when dealing with the cases of subjective simulation, as well as to consider consulting the provisions of “private” international codifications (such as PECL or DCFR). The thesis deals with problems arising when deciding upon the legal consequences of the invalidity of sham and simulated juridical acts towards the parties as well as third persons involved thereto. Considering the fact that sham transactions do not create any legal consequences and the property is not subject to transfer, the reference in Article 1.86 paragraph 2 to the application of restitution is criticised: therefore, it is proposed to alter this norm by introducing new wording that reads: “The provisions of Article 1.86 paragraph 2 of this Code apply mutatis mutandis to such transactions”. Having established the fact of simulation of will, courts should not only identify the simulated juridical act but also analyse the subject matter of a covert juridical act, thus creating rights and obligations for the parties thereto; the operative part of a court decision should indicate clearly which juridical act and what consequences apply to the parties. Also, “automatic” transition upon a real party of the rights and obligations created by a juridical act entered into with an agent is to be avoided, especially when the dispute arises not between the subjects in possession of a property which is the object of the right of common ownership. After having analysed the legal regulation of sham and simulated juridical acts in Lithuania and in foreign countries, it has been concluded the regulation provided by the Civil Code does not guarantee exact and precise practical application of these provisions: with the present legal regulation, judicial practice is not able to solve properly all the cases arising, and to develop consistently and purposefully the stipulations that reflect the essence of the institution of sham and simulated juridical acts. It is suggested that, in order to apply these norms, it is undoubtedly expedient to bear on the experience of foreign countries in legal regulation as well as their abundant judicial practice.