Teisė savęs nekaltinti ir jos įgyvendinimo ypatumai baudžiamojoje byloje
Juzukonis, Saulius | Recenzentas / Rewiewer |
Zajančkauskienė, Jolanta | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Kurapka, Vidmantas Egidijus | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Gušauskienė, Marina | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Matulienė, Snieguolė | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Losis, Egidijus | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Teisė nekaltinti savęs, apimanti draudimą versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius - tai kiekvieno asmens konstitucinė garantija, užtikrinanti žmogaus ir valstybės santykių suderinamumą šiandieninėje konstitucinėje visuomenėje sprendžiant teisingumo klausimus. Asmuo turi teisę apginti save ir savo artimuosius nuo bet kokio pobūdžio ar sunkumo kaltinimo. Nemo tenetur se ipsum accusare principas kildinamas iš žmogaus orumo principo ir teisės į laisvą asmens vystymąsi, todėl šis principas turi būti aiškinamas neatsiejamai nuo kitų konstitucinių principų ar nuostatų, susijusių su teisingumo, draudimo piktnaudžiauti valdžia samprata, nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų bei kitų proceso subjektų interesų apsauga. Magistro baigiamajame darbe pateikiama teisės nekaltinti savęs analizė kitų konstitucinių principų kontekste. Skirtingose šalyse draudimo versti duoti parodymus prieš save principo, taikomo siekiant apsaugoti įtariamųjų ir liudytojų procesinius interesus, veikimo mechanizmas nėra vienodas. Priklausomai nuo baudžiamųjų procesinių santykių konstrukcijos bei nuo šiuose santykiuose vyraujančio teisinio reguliavimo metodo ir teisinio proceso principų, šios garantijos pobūdis ir apimtis skirtingose baudžiamojo proceso teisės doktrinose vertinami nevienodai. Tačiau, tiek bendrosios, tiek kontinentinės teisės sistemose draudimas versti duoti parodymus prieš save ar savo artimą vertinamas kaip valstybės nustatytas imunitetas, apsaugantis nuo pareigos duoti parodymus, kurių turinys gali pakenkti parodymus duodančiam asmeniui ar jo artimųjų interesams. Siekiant išsamiai išnagrinėti teisės nekaltinti savęs turinį baudžiamajame procese, darbe detaliai analizuojama teisė tylėti ir jos rūšys bei parodymų samprata, ypatingas dėmesys skiriamas šeimos liudijimo imunitetui, taip pat apžvelgiamos teisės atsisakyti duoti parodymus ribos. Magistro baigiamajame darbe pateikiami teismų praktikos pavyzdžiai, iš kurių matyti, jog tam tikrų proceso dalyvių teisės nekaltinti savęs praktinis įgyvendinimas yra gana painus. Nors įstatyme teisė nekaltinti savęs, tapusi konstitucinė aksioma, yra nustatyta, tačiau naudojimasis minėta teise konkrečiose situacijose kelia daug klausimų. Pabaigoje pateikiamos išvados bei pasiūlymai siekiant tinkamo nemo tenetur se ipsum accusare principo įgyvendinimo baudžiamajame procese.
The right of non-self-incrimination, that includes prohibition to compel to give evidence against oneself, family members or close relatives - is every person's constitutional guarantee to ensure human and public relations compatibility in today's constitutional society, dealing with justice issues. A person has the right to defend himself and his relatives from any type or severity of accusation. Nemo tenetur se ipsum accusare principle derived from the principle of human dignity and the right to the free development of the individual. Bearing this in mind, this principle must be interpreted through other constitutional principles or provisions relating justice, concept of prohibition of power abuse, interests protection of victims and other entities of process. Master's thesis provides the analysis of the right of non-self-incrimination in the context of other constitutional principles. In different countries the mechanism of functioning of the principle of the prohibition to compel to give evidence against oneself, applicable in order to protect suspects and witnesses interests in proceedings, is not the same. Depending on the criminal procedural relations structures and prevailing legal regulation method in these relations, the legal process principles, the nature and scope of this guarantee is treated differently in various criminal law doctrines. However, in both common and civil law systems the prohibition to compel to give evidence against oneself and family members is appreciable as the immunity determined by the state, that protects from the obligation to testify, the content of which can harm a person giving evidence or his relatives interests. In order to examine in detail the content of the right of non-self-incrimination in criminal procedure, the right to remain silent and its types are particularly analyzed, special attention is paid to the immunity to testify against family members, the overview of the right to refuse to testify limits is performed. Analysis of case law presented in master's thesis shows that the practical implementation of the right of non-self-incrimination of some process entities is quite confusing. Although the right of non-self-incrimination is defined as the constitutional axiom, the usage of this right in specific situations raises a number of questions. In the end, conclusions and suggestions are made, in order to achieve the proper implementation of nemo tenetur se ipsum accusare principle in criminal procedure.