Nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas
Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member | |
Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member | |
Vansevičius, Stasys | Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Jonas Prapiestis | Disertacijos gynimo komisijos narys / Dissertation Defense Board Member |
Disertacijos gynimo komisijos pirmininkas / Dissertation Defence Board Chairman | |
Oponentas / Opponent | |
Oponentas / Opponent |
Nusikaltimų pavojingumas vertinamas pagal tai, kiek nuo jų kenčia visuomenė, o pavojingiausiais, be abejo, laikomi tie nusikaltimai, kurių pasekmės - žmonių žūtys. Tačiau kai kurie nusikaltimai neapsiriboja netgi asmenų žudymais, jais siekiama tiesiog fiziškai ar biologiškai naikinti dideles žmonių grupes, kurios gali būti tiek etninės grupės, tiek tautos, tiek paprasčiausiai tam tikros geografinės vietovės gyventojai. Būtent tuo ir pasižymi nusikaltimai žmoniškumui (toliau vartojamas terminas „nusikaltimai žmoniškumui“ daugeliu atvejų apims ir genocido nusikaltimą, kaip specialią nusikaltimų žmoniškumui rūšį, jeigu nenurodyta kitaip); jie nusineša didžiausius aukų skaičius, sunaikina ne tik žmones, bet ir ištisas kultūras, civilizacijas. Įvairiais skaičiavimais, nusikaltimų žmoniškumui ir genocido aukomis tik per XX a. vien komunistinių režimų valdomose šalyse (SSRS, Kinija, Kambodža, Etiopija, Vietnamas, Afganistanas ir t.t.) tapo apie 100 mln. žmonių. 1939 -1945 m. Hitlerinė Vokietija sunaikino apie 25 mln. Vokietijos ir okupuotų kraštų gyventojų (iš jų - 5,7 mln. žydų). Tai, be abejo, tik patys baisiausi pavyzdžiai. Tačiau, kad ir kaip kraupiai atrodytų šie skaičiai, dar pavojingiau yra tai, kad nusikaltimai žmoniškumui vienoje šalyje dažnai vykdomi tyliai stebint kitoms šalims, kurios, atrodytų, ne tik deklaruoja, bet ir iš tiesų įgyvendina demokratijos bei žmogaus teisių gerbimo principus. Paskutinio dešimtmečio įvykiai buvusioje Jugoslavijoje ir Ruandoje atskleidė ir dar vieną nemalonią tiesą: nusikaltimai žmoniškumui gali prasidėti taip staiga ir vykti taip intensyviai, kad net aktyvus įsikišimas gali būti jau pavėluotas. Tikriausiai todėl, prasidėjus Kosovo krizei, NATO, atsiminus netolimos istorijos pamokas, ėmė veikti taip greitai. Tačiau naivu būtų manyti, kad nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas - tik XX a. bruožas. Europos civilizacijos nuo XV a. kolonizuodamos didžiąją dalį pasaulio, negailestingai naikino vietinius gyventojus, bet tik XX a. buvo naikinama sistemingai, masiškai ir efektyviai, įtraukiant technologines naujoves, išvystytas komunikacijas ir kt.
The doctoral thesis concentrates on the concept of the crimes against humanity (hereinafter referred to as crimes against humanity if not pointed otherwise) and the crime of genocide as a special type of crimes against humanity in International Public and International Criminal Law as well as in the National Law of the Republic of Lithuania. The doctoral thesis analyses four main aspects: firstly, the development of the concept of crimes against humanity; secondly, corpus delicti (general elements and features) of crimes against humanity; thirdly, inhumane acts of crimes against humanity and genocide; and at end the comparative analysis of crimes against humanity in International Law and crimes against humanity in Laws of Lithuania is presented in order to reveal inconsistencies and shortcomings of existing national legislation in the process of the implementation of international obligations. A definition of crimes against humanity in International Law was first introduced in the Charter of Nuremberg International Military Tribunal (IMT) in 1945. The concept of crimes against humanity in the Charter of IMT may be characterised by the following elements and features: crimes are carried out against any civilian population; crimes may be committed during war or during peace time, but with the compulsory requirement that the crimes against humanity are being committed in conjunction with the war crimes or crimes against peace (i.e. crimes against humanity were established as a special sub-type of the war crimes). Furthermore the jurisprudence of IMT pointed out that crimes against humanity must be a result of a state’s criminal conspiracy and be committed by the military officers, civil servants or actual agents of the state (the latter requirement is called element o f criminal policy).