Vokiečių ordino transformacija į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę
Kryžiuočių ordino, dažnai vadinamo Vokiečių ordinu, steigimo pradžia laikytina vokiečių kryžiaus žygio į Palestiną 1109 m. per Akos apgultį pirklių suburta brolija – Vokiečių ligoninės namų šv. Marijos Jeruzalėje brolių ordinas (lot. Ordo domus Sanctæ Mariæ Theutonicorum Ierosolimitanorum, vok. Orden der Brüder vom Deutschen Haus St. Mariens in Jerusalem). Vėliau 1198 m. šis ordinas pertvarkytas į karinį ordiną, kuris buvo pavaldus Šventosios Romos imperatoriui ir popiežiui. Minėtas ordinas dar vadinamas Prūsijos ordinu arba Kryžiuočių ordinu, toliau bus vadinamas Ordinu. Ordino veikla buvo nukreipta į Palestiną, siekį atkariauti Šventąją Žemę, todėl jo pagrindinė užduotis buvo rūpintis iš vokiečių žemių atvykstančiais riteriais, kovoti prieš kitatikius ir gelbėti, slaugyti krikščionis šiose kovose. Ordino tikslas buvo misionieriškas ir faktiškai jame tvarkytasi pagal bažnyčios vienuolijų taisykles: narai turėjo brolio statusą, būtinai laikėsi celibato, paklusnumo vadovybei, tačiau, priešingai nei religiniai katalikų ordinai, broliai buvo skirtingo statuso ir tai daugiau atspindėjo buvusių to meto monarchijų visuomenės socialinę sąrangą. Broliai buvo skirstomi į riterius, kunigus ir patarnaujančius brolius. Taigi, tokia socialinė ordino sąranga labiau atspindėjo to meto feodalinę monarchiją nei bažnytinį vienuolių ordiną. Į ordiną galėjo įstoti tik laisvieji asmenys, bet įprastai čia stodavo žemesnio feodalinio rango riteriai, kurie pagal majorato taisyklę nepaveldėjo feodo, taip pat miestiečiai. Galima konstatuoti, kad pasaulietiškos visuomenės ir bažnytinių vienuolijų sąrangos bruožai šiame ordine galėjo užkoduoti tiek valdžios dvilypumą, tiek jos sąrangos ypatybes kuriantis šiam riterių ordinui jau Prūsijos žemėje.