IPSA

In this article, the authors analyse the practice of the Lithuanian national courts and the European Court of Human Rights in hate crime cases, provide insights into the synergy between the decisions made by these courts, and suggest further improvement actions. This research shows that proving the circumstances surrounding various forms of hatred is quite complex, often lacking a more comprehensive, in-depth definition of the totality of circumstances by taking account of the need for special knowledge, the identification of guilt, and the system and intensity of actions. There is often a divide between criminal liability and the possibility of other countermeasures, especially when examining cases related to hate speech. Court decisions draw attention to the fact that it is necessary to consider the totality of the data collected, not individual data or individual fragments of circumstances. Among other things, the decisions emphasize the ultima ratio principle: whether criminal liability is an adequate measure in cases of hate speech. The topical issues examined in the article draw attention to the collection of significant data and the organization of investigations of these crimes, issues relating to proof and the emerging practice of the European Court of Human Rights and the Supreme Court of the Republic of Lithuania in this category of cases, highlighting the two main problematic aspects: first, the determination of the totality of objective and subjective features and second, the fact of identifying a real threat.

The paper examines Fyodor Dostoevsky’s ethical views – especially as exemplified in the dictum “each of us is guilty of everything against all, and I am more than all” – in light of their political implications. It focuses on two related issues. First, Emma­nuel Levinas’s philosophical interpretation of Dostoevsky’s “I am more than the others” is contrasted with its interpretation by Sigmund Freud, who famously argued that Dostoevsky’s fixation on guilt was the consequence of his neurotic intention to murder his father. Freud’s claim has been refuted by Dostoevsky’s bibliographers. To understand the meaning of “I am more than all,” its semantic-narrative context in The Brothers Karamazov is therefore discussed. Second, the paper then examines the political implications of Dostoevsky’s ethics of redemption. Given that there are at least three traditions of theorizing the political – classical-Aristotelian, Schmittian, and liberal – the paper examines how Dostoevsky’s ethics of redemption can be positioned vis-à-vis these conceptualizations and which of them it can enrich the most.

Straipsnio tema – Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos ir kitų Lietuvos tarpukario ir išeivijos katalikų intelektualų kurtos pilnutinės demokratijos koncepcijos svarbiausieji principai. Nagrinėjama pilnutinės demokratijos idėjų genezė ir raida tarpukario Lietuvoje, Antrojo pasaulinio karo, okupacijų, totalitarinių režimų bei išeivijos patirties įtaka šiai koncepcijai. Pilnutinės demokratijos, organiškos valstybės ir nepasaulėžiūrinės politikos projektai apžvelgiami istoriniame ir intelektualiniame savojo laiko kontekste, pradedant nuo idėjos ištakų ir organiškosios valstybės koncepcijos konteksto. Antrojoje straipsnio dalyje apžvelgiamos svarbiausios prielaidos ir idėjos, apimančios visą projektą nuo 1936 m. organiškos valstybės koncepcijos iki 1954–1955 m. paskelbtų pilnutinės demokratijos idėjų. Galiausiai žiūrint į šių dviejų koncepcijų esminius skirtumus ryškinama pilnutinės demokratijos projekto esmė ir svarbiausieji bruožai.

Freedom to provide services and free movement of workers are linked to the processes of permanent intra-EU migration, which are regulated, inter alia, by the national legislation implementing PWD. Consequently, the posting of workers within EU is not only part of the work organization process, but also part of a wider phenomenon of internal migration of workers. Accordingly, posted workers are to be considered as internal labour migrants. The regulation of the posting of workers must consider the legitimate interest of Member States in protecting their markets from social dumping as well as ensure minimum guarantees for posted workers. These circumstances presuppose changes in the regulation of the posting of workers. This article identifies four stages in the transposition of PWD into Lithuanian national law that are causally related to changes in European legislation and Lithuanian labour law reform as of 2017. It presents the legal assessment of national legal regulation and case law, identifying the related legal problems. The article pays special attention to the legal regulation of the remuneration of a posted worker, established by PWD (Directive 96/71/EC of the European Parliament and of the Council on 16 December 1996 concerning the posting of workers in the framework of the provision of services (Official Journal (EU), 2004, no. L 18) [Directive 96/71/EC], with the amendments introduced by Directive 2014/67/EU of the European Parliament and of the Council from 15 May 2014 on the enforcement of Directive 96/71/EC concerning the posting of workers in the framework of the provision of services and amending Revision 4 of the EU Posting of Workers Directive Regulation (EU) No 1024/2012 on administrative cooperation through the Internal Market Information System (‘the IMI Regulation’) (Official Journal (EU), 2014, no. L 159) [Directive 2014/67/EU] and Directive 2018/957/EU of the European Parliament and of the Council on June 2018 amending Directive 96/71/EC concerning the posting of workers in the framework of the provision of services (Official Journal (EU), 2018, no. L 173) [Directive 2018/957/EU]). It also explains the impact on the regulation of employment relations for posted workers in Lithuania stemming from Directive 2019/1152 on transparent and predictable working conditions in the EU.

Šis tekstas yra įvadas į 1995 metais perleistą 1953 metų knygą "Marxism and Christianity". Ši knyga buvo išleista ir lietuviškai 2012 metais pavadinimu "Marksizmas ir krikščionybė". Deja, ji taip ir netapo labiau prieinama ir matoma Lietuvos politikos mokslų bendruomenėje, nors yra svarbi dėl viešojoje erdvėje gana vienprasmiškai matomo krikščionybės ir marksizmo santykio, kurį MacIntyre’as siūlo permąstyti.

The study of welfare states, after the substantiation of the classical typologies of R. Tit-muss and G. Esping-Andersen at the end of the last century, is being developed by other authors, one of the original works of which is the modelling of post-commu-nist Central and Eastern European (CEE) states. Despite some similarities in the CEE countries, they also show significant differences in welfare provision, as confirmed by statistical and comparative analysis of the Czech Republic, Lithuania and Romania. The authors of the article argue that it is scientifically difficult to speak of a coherent post-communist welfare state model. Instead, several models of welfare states should be defined in CEE.

Straipsnis analizuoja T. Manno literatūrinę kūrybą alternatyviai suprastos kritinės teorijos požiūriu. Glaustai pristačius kritinės teorijos apmatus, akcentuojama K. Marxo, Aristotelio ir normatyvumo reikšmė socialinei ir politinei teorijai. Teigiama, kad normatyvumą būtina konceptualizuoti ne kantiškai, bet aristoteliškai, pabrėžiant graikiškos aretē – etinio tobulumo – tradicijos reikšmę. Iš čia Aristotelio etinių svarstymų apie klestintį žmogaus ir politinės bendruomenės gyvenimą svarba. Marxas yra reikšmingas, nes pateikia istoriškai informuotą socialinių ir ekonominių modernios visuomenės struktūrų kritiką. Sykiu Marxas duoda pradžią kritinei teorijai kaip pozityvizmui ir fenomenologijai alternatyviai socialinių ir humanitarinių mokslų paradigmai. Jos pagrindinė prielaida yra tezė, jog socialinė ir politinė teorija turi brėžti socialinės emancipacijos gaires bei kritikuoti visuomenę ir socialines struktūras šių gairių požiūriu. Thomas Mannas yra įdomus ir reikšmingas taip suprastai kritinei teorijai, nes pateikia estetinę XX a. Europos biurgeriškos visuomenės kritiką. Kaip iliustruojantis pavyzdys pasitelkiama T. Manno mirties ir erotikos dialektika biurgeriškame geležinio narvo pasaulyje, kurią aptinkame T. Manno romanuose ir novelėse – pirmiausia Budenbrokuose, Mirtyje Venecijoje ir Užburtame kalne. Dvi svarbiausios straipsnio tezės yra: pirma, kritinei teorijai aristoteliškai artikuliuotas normatyvumas yra būtinas, antra, net jei T. Manno biurgeriškos visuomenės kritika ne visuomet sociologiškai ir etiškai tiksli, jo veikalai yra reikšmingas literatūrinis šaltinis šios tikrovės supratimui ir kritikai. Sykiu straipsnyje artikuliuota kritinės teorijos samprata leidžia giliau pažvelgti į T. Manno kūrybą, suprantant ją ne tik kaip XIX a. ir XX a. biurgeriškos visuomenės ir kultūros refleksijos šaltinį, bet ir kaip šios tikrovės socialinių ir ideologinių prieštaravimų dalį.

Nuteistieji ir iš laisvės atėmimo vietų grįžusieji asmenys Lietuvos Respublikos 2004–2006 m. nacionaliniame kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plane priskiriami vienai pažeidžiamiausių asmenų grupei, kitaip dar vadinamai socialinės atskirties grupe. Šiame straipsnyje socialinės integracijos ir socialinės atskirties ryšys nagrinėjamas šiais aspektais: 1) socialinės integracijos ir socialinės atskirties procesus siekiama apibūdinti teoriniu požiūriu; 2) paliečiamos iš laisvės atėmimo vietų grįžusių asmenų socialinės integracijos problemos bei vykstantys procesai. Straipsnio tikslas – aptarti iš laisvės atėmimo vietų grįžusių asmenų socialinės atskirties mažinimo ir socialinės integracijos spragas. Straipsnyje remiamasi mokslinės literatūros ir dokumentų analize bei praktinę padėtį Lietuvoje iliustruojančio tyrimo „Alytaus ir Klaipėdos savivaldybėse veikiančių ir socialines bei sveikatos paslaugas išėjusiems iš laisvės atėmimo vietų asmenims teikiančių institucijų analizė“ duomenimis

The aim of the article is to show in what way it is possible to guarantee the proper representation of human interests in the parliamentary form of government. To quote ideas of Mykolas Romeris concerning relationships between sovereign and State powers, it is stated that a special function of safeguarding of constitutionality as an expression of the Sovereign’s will ought to be provided in the Constitution of Parliamentary Republic. In the article, it is demonstrated that such function is implemented in the Constitutions of France and Germany by granting a President to guarantee a proper work of parliamentary system (the function of political and legal reserve). It is also shown that in Lithuania, which is considered to be a Parliamentary Republic, the President does not perform a function of political and legal reserve and does not have appropriate authorizations. The author of the article proposes to follow the standards of Constitutions of France and Germany and to reconsider the competences between the institutions of the Seimas and the President.

The significance of formal criteria which could help to sort out the problem of tolerance paradox has emerged in the background of cultural egalitarianism. Alas, such criteria have not been established so far. The conviction that the problem of tolerance is significant just in the context of social and political discourse might be questioned due to the fact that this attitude did not help to tackle this problem throughout the last centuries. The paper aims to show that the problem of tolerance can be solved taking into account systemic attitude and synergetic insights. The current study into the literature on tolerance concludes that the formal criterion, which defines the tolerance boundaries in the most general sense, is considered to be such deviations from the standard (as ideal parameters of social system) when tolerance can function normally (stably). Cultural egalitarianism, which requires equalizing the rights of the majority and the minorities facing discrimination, impinges on the ratio of necessary diversity, and thus has to be questioned.