Mykolas Romeris University Research Management System (CRIS)





Use this URL to cite this Researcher: https://cris.mruni.eu/cris/handle/007/20196
Now showing1 - 4 of 4
  • Item type:Publication,
    Teologija kaip Scientia Practica: hermeneutika ir etika
    [Theology as "Sciencia Practica": hermeneutics and ethics]
    research article[2009][S1a][S008][12]
    Logos. Vilnius : Logos, 2009, Nr. 60., p. 15-26

    Vakarų kultūrai ypač būdingas esminis, pamatines jos prielaidas pakeičiantis kismas. Krikščionybė neabejotinai laikytina viena radikaliausių šios kultūros naujovių. Krikščionybės tyrinėjimų taikant Įvairiausias metodologijas yra daugiau nei galima aprėpti vienu straipsniu ar net gyvenimu, tačiau parodyti, kuo ir kodėl tikėjo krikščionys anksčiau, nėra tas pats, kas pagrįsti šio tikėjimo galimybę ir praktines pasekmes šiandien. Net fundamentaliausios institucijos negali gyventi praeitimi, todėl šiame straipsnyje ir siekiama, naudojant asmenines ir įtakingų teoretikų įžvalgas, dar kartą apmąstyti teologijos prigimtį ir jos kaip scientia practica statusą, iš esmės suvedamą į hermeneutinę ir etinę užduotis. Straipsnyje teigiama, kad iki tradicinių kognityvinių bei apologetinių funkcijų, teologija, visų pirma, yra toks tikrovės aiškinimas, kuris būtinai numato dalyvavimą. Tokia supratimo ir dalyvavimo dialektika vienaip ar kitaip domino Platoną, Tomą Akvinietį, Martiną Heideggerį ir daugelį kitų, o teologiją atsiejo nuo natūraliosios nuostatos, natūraliųjų mokslų bei nenatūralių (supernatūralių) doktrinų ar ezoterinių praktikų. Hermeneutinei teologijos funkcijai skirta pirmoji straipsnio dalis, kurios probleminę ašį išreiškia maksima „dalyvaudamas suprantu, o suprantu, kad dalyvaučiau". Supratimas teologijoje neatsiejamas nuo Bažnyčios kaip tikinčiųjų grupės savipratos, o tai numato ne tik hermeneutinę, bet ir etinę teologijos plotmę, kuri per sąžinės prizmę aptariama antroje straipsnio dalyje. Siekdami paryškinti krikščioniškosios (ne bažnytinės) etikos charakterį, trumpai aptarsime ir sekuliaraus autoriteto Heideggerio sąžinės sampratą.

      21
  • conference paper[2009][T1e][H001][7]
    Kapitaly spoleczne i kulturowe miast: Srodkowoeuropejskich i Wschodnionioeuropejskich pograniczy. Bialystok : Wydawnictwo Universytetu w Bialymstoku, 2009. ISBN 9788374312103., P. 153-159
      8
  • Item type:Publication,
    The cure for civiliter mortuus
    [Vaistai nuo civiliter mortuus negalios: demokratinių ir fenomenologinių vertybių komplementarumas]
    research article[2009][S4][H001][9]
    Santalka = Coactivity. Filosofija. Vilnius : Technika, 2009, T. 17, Nr. 1., p. 20-28

    The core of this article is the ancient question concerning the individual person in relation to his/her society. This fundamental question of ethics and political philosophy is approached from the perspective of phenomenological philosophy. Hence, this article is an attempt to conjoin two prima facie inconsistent (because of category mistake) types of attitude towards reality and action, e.g. democracy and phenomenology. The thesis states that there is a common ground between the basic features of phenomenological method and the fundamental values of democracy. This paper explores the arguments that establish this parallelism between the values of democracy and phenomenology. One of the outcomes of this analysis will be the sketch of a new kind of virtue ethics and a new type of citizen, concerning new approaches to identity problem. In this respect method of phenomenology can be used as a technique (phronesis) for a future citizenship. On the other hand, this perspective helps to reevaluate the treasures of antique democracy and compare them with contemporary transformations of democracy in political, social and everyday spheres.

      6
  • Item type:Publication,
    Dievo refleksija M. Heideggerio filosofijos sąvokomis XX amžiaus protestantų teologijoje
    [Applying the concepts of M. Heidegger's philosophy for the questreflection of God in XXth century Protestant theology]
    research article[2007][S1][H001][12]
    Problemos. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2007, T. 72., p. 75-86

    Straipsnyje analizuojami pagrindiniai XX amþiaus pirmos pusës protestantiškos filosofinės teologijos modeliai, neatsiejami nuo Heideggerio Dasein hermeneutikos projekto, kurio ontologinės implikacijos sudarė prielaidas naujo tipo filosofinei teologijai susiformuoti. Pateikiamos pagrindinių protestantų teologų idėjos, išsamiai ir atsargiai nagrinėjamos Heideggerio „teologizavimo“ galimybės, atsižvelgiant į didžiulę šio mąstytojo įtaką teologiniam diskursui. „Protestantiško principo“ atsiejimas nuo istorinio protestantizmo aplinkybių leidžia kalbėti apie tokių dekonstruotojų kaip Nietzsche ir Heideggeris filosofiją protestantų dokumentuojamu laikotarpiu. Paties Heideggerio įtraukimas į teologinį diskursą duoda prieštaringą rezultatą: perėmus „būties kalbą“ teologija natūraliai prisišlieja prie hermeneutinės filosofijos, kita vertus, postmodernių teologų (Barthas, Marion) nusigręžimas nuo Heideggerio ontologijos pagrindžiamas tuo, kad Dasein hermeneutikos atidengti sąlygotumai determinuoja pačią tikėjimo žinią. Neišvengiamai iškyla filosofijos savivokos, teologijos kaip kritinės disciplinos galimybės klausimai.

      11