The Limits of the Use of Undercover Agents and the Right to a Fair Trial Under Article 6(1) of the European Convention on Human Rights
Mykolo Romerio universitetas |
Various special investigative methods are more often applied nowadays; their use is unavoidably induced by today’s reality in combating organised crime in the spheres such as corruption, prostitution, drug trafficking, trafficking in persons, money counterfeit and etc. Therefore, special secret investigative methods are more often used and they are very effective in gathering evidence for the purpose of detecting and investigating very well-organised or latent crimes. Both the Convention on the Protection on Human Rights and Fundamental Freedoms itself, i.e. its Article 6, and other international instruments, such as the Council of Europe’s Criminal Law Convention, the Council of Europe’s Convention on Laundering, Search, Seizure and Confiscation of the Proceeds from Crime and others, do not prohibit the use of special investigative methods, provided that their use does not violate human rights. The use of special investigative methods, such as undercover agents or other undercover investigative methods, cannot in itself infringe human rights and the right to a fair trial; however, its use must have clear limits and safeguards. The recent judgements of the European Court of Human Rights regarding the use of undercover agents confirm that the use of undercover agents in certain types of cases is often unavoidable and also very problematic, because the Court imposes on the member states of the Convention increasingly wider obligations. Partly this is determined by the fact that the current jurisprudence of the Court is still in the state of formation, therefore many questions are left unanswered.
Pastaruoju metu priimti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau -- Teismas) sprendimai bylose dėl slaptųjų agentų panaudojimo patvirtina, kad slaptųjų agentų panaudojimas tam tikro tipo bylose yra dažnai neišvengiamas, tačiau itin sunkiai pritaikomas ir problemiškas, kadangi Teismas valstybėms Konvencijos dalyvėms nustato vis didesnius įsipareigojimus. Iš dalies tai lemia faktas, kad šiandieninė Teismo jurisprudencija šiuo klausimu yra vis dar formavimosi stadijoje, kadangi lieka nemažai neatsakytų klausimų. Straipsnyje yra detaliai analizuojama Teismo praktika tiek bylose prieš Lietuvą, tiek prieš kitas valstybes dėl slaptųjų agentų panaudojimo ir teisės į teisingą teismą pagal Konvencijos 6 strqipsnio 1 dalį užtikrinimą, ypač daug dėmesio skiriant naujausiai pastarųjų metų Teismo jurisprudencijai bei byloms prieš Lietuvą. Straipsnyje analizuojama tiek bylos, kuriose konstatuoti teisės į teisingą teismą pažeidimai, tiek bylos, kaip geros praktikos pavyzdžiai. Atskirose keturiose straipsnio dalyse detaliai analizuojami autorės išskirti keturi kriterijai atsižvelgiant į šiandieninę Teismo praktiką: slaptųjų agentų dalyvavimo ribos; įrodymų, gautų panaudojus slaptuosius agentus, panaudojimas bylose; galimybė ginčyti provokavimo klausimą bei šalių lygiateisiškumo bei rungytniško proceso principų užtikrinimo klausimai darant apibendrintą išvadą, kad slaptųjų agentų panaudojimas vis dar yra problemiškas klausimas, kuris iki galo nėra Teismo praktikoje išaiškintas, o tai sukelia vis dažnesnius teisės į teisingą teismą pažeidimus bei kelia taikymo bei reglamentavimo problemų valstybių nacionalinėje teisėje.…