Constructing human freedom

The Universal Declaration of Human Rights 1948 sought to uphold the minimum conditions by which all people lead their lives. The instrument was based on the assumption that there was a certain level of freedom that was necessary for people everywhere to live - and UN viewed that the Convention relating to the Status of Refugees 1951 and its subsequent Protocol 1967 would enable people to protect this freedom if it was threatened. However, this has been affected with respect to refugee protection by the operation of intersubjective power.It is argued that it is necessary to explicate such power networks in order to ensure that both policy makers and people appreciate its effects and thereby the need to give human rights norms their proper weight.

1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija numatė minimalius standartus, kuriais turėtų būti grindžiamas visų žmonių gyvenimas. Dokumento kūrėjai rėmėsi prielaida, kad egzistuoja tam tikro lygio laisvė, kuri būtina žmogui gyvenant bet kur – ir Jungtinės Tautos tikėjosi, kad 1951 m. Konvencija dėl pabėgėlių statuso bei jos 1967 m. Protokolas suteiks galimybę asmenims ginti šią laisvę, jei jai iškils grėsmė.Bet galima sakyti, kad prieglobsčio prašytojai yra „sukonstruoti“: jų gyvenimas nebūtinai yra grindžiamas standartais, kuriuos Jungtinių Tautų žmogaus teisių dokumentai įvardija žmogaus teisėmis, tačiau remiasi tuo, kas, priimančios valstybės manymu, laikoma žmogiška. Dalis prieglobsčio prašytojų turi ne žmogaus teises, bet „sukonstruotas“ teises. Nors žmonės gali pripažinti norą ginti žmogaus teises, atsižvelgdami, kad jos priklauso visiems žmonėms, tai dažnai konfrontuoja su valstybių interesais užtikrinant žmogaus teisių apsaugą.