Žmogaus teisių ištakų ieškant: libertatis initium krikščionėjančioje romėnų teisėje

Žmogaus teisių doktrinoje yra nusistovėjusi nuomonė, kad šiuolaikinių žmogaus teisių ištakos siekia XVII amžių, kai užgimstančioje sekuliarizacijos epochoje imtos išbaigti prigimtinės teisės teorinės refleksijos. Straipsnis nagrinėja krikščionėjančios romėnų teisės, t. y. laikotarpio nuo Milano edikto iki Justiniano kodifikacijos priėmimo, ypatumus, kuriuos pagrįstai galima laikyti šiuolaikinių žmogaus teisių idėjos užuomazgomis ir kurie paneigia nusistovėjusią nuostatą, kad žmogaus ir piliečio teisių sistemos ir doktrinos kilmė sietina išimtinai su Apšvietos amžiumi.

After the emanation of the Edict the new legal norms took birth in order to implement individual autonomy and freedom of conscience in the field of religion. The influence of such norms extended far beyond religious field. For instance, the established principle of separateness of state and religion created foundations for separate legal system within the Church. Subsequently, within that legal system through episcopalis audientia institution there were broader possibilities to apply substantive principles of equity reflected in the light of Gospel and natural law. On the other hand, the empire also began to Christianize its positive law by introducing norms in coherence with natural law. Imperial legislation gradually revoked, prohibited or limited certain practices which contradicted human dignity; some steps were taken towards equalization of man / woman and parents / children in property rights etc.