Lietuvos Tarybos institucionalizavimasis paskelbus nepriklausomybę
Mykolo Romerio universitetas |
Straipsnyje aptariamos Lietuvos Tarybos, paskelbusios 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę, priemonės, skirtos tai nepriklausomybei įgyvendinti -jos institucionalizavimasis siekiant iŠ vokiečių okupacinės administracijos perimti valstybinę valdžią. Vilniaus konferencijos 1917 m. rugsėjo 21 d, suformuota visuomeninio politinio pobūdžio Lietuvos Taryba, veikdama kaip Lietuvos visuomenei atstovaujanti institucija, Konferencijos pavedimu turėjo parengti sąlygas valstybei atkurti. Tuo tarpu okupacinė vokiečių administracija Tarybą laikė jų pačių sankcionuota pagalbine patariamąja okupacinės administracijos institucija, kurią tikėjosi panaudoti savo interesams. 1917-1918 m. sandūroje Tarybos vykdyta Lietuvos nepriklausomybės skelbimo akcija buvo reikšminga ne tik lietuviams. Ji domino taip pat ir vokiečius, bet tik kaip lietuvių tautos valios nutraukti buvusius politinius ryšius su Rusija išraiška, kuria jie tikėjosi tuo metu vykusiose Bresto taikos derybose pridengti ekspansinius savo tikslus. Todėl Tarybos pastangos paskelbti nepriklausomybę, perimant iš okupacinės vokiečių administracijos valstybės valdžią, neįėjo į okupantų planus ir iškart susidūrė su jų pasipriešinimu. Straipsnyje parodomos Tarybos pastangos pabrėžti savo tapsmą valstybės institucija bei joje ir prie jos steigti jai atrodžiusias reikalingas organizacines institucijas. Tarybos veikla, palankiai susiklosčius aplinkybėms, tik 1918 m. lapkrityje buvo apvainikuota laikinąja konstitucija, įtvirtinusia parlamentinę sistemą, kurios elementai formavosi dar Tarybai siekiant valdžios, ir kurioje ji, iš pradžių virtusi provizorine konsrJtuanta, tapo laikinuoju parlamentu, o jos Prezidiumas - aukščiausiąja vykdomosios valdžios institucija, kolegialiu valstybės vadovu, savo valdžią vykdančiu per Tarybai atsakingą Ministrų kabinetą.
This article reveals the tools for realization of the independence by the Lithuanian Council upon declaration of independence of Lithuania in 1918, i.e. the institutionalization of it with a purpose to take over the state authority from the German occupant administration. The Lithuanian Council formed by the Vilnius Conference of 21 September 1917 was of a social political nature. While acting as an institution representing the Lithuanian community it had, upon an assignment by the Conference, to prepare the conditions for recovering the state. Meanwhile the German occupant administration considered the Council as an endorsed secondary institution, which they hoped to use for their own purposes. In between 1917-1918 the activity of declaring the independence of Lithuania as performed by the Council was important not only for Lithuanians. It was also interesting for the occupants, however, only as an outcome of a Lithuanian decision to discontinue former political connections with Russia, which they intended to use in the Brest peace negotiations to cover their own plans for expansion. Therefore, the efforts of the Council to realize the declaration of independence by taking over the state authority from the German occupant administration did not fall within the plans of the occupants and thus immediately faced their resistance. [...]