Argentinos konstitucijos ypatumai
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2008 |
Argentinos konstitucija priskiriama senosios kartos konstitucijoms ir yra ilgiausiai pasaulyje galiojančių konstitucijų ketvertuke (po JAV, Belgijos ir Norvegijos konstitucijų). Ji buvo priimta 1853 m. gegužės 1 d. ir su vėlesniais pakeitimais, atliktais 1860,1866,1898,1957 ir 1994 m., galioja iki šiol. Pakankamai stabili konstitucija ir nuolat besikeičianti šalies politinė ir socialinė ekonominė padėtis (ekonomikos pakilimas arba valstybės bankroto grėsmė, santykinai rami politinė padėtis arba kariniai perversmai ir karinė diktatūra, trukusi apie pusę dvidešimtojo šimtmečio) - gana retas derinys konstitucinėje teisėje. Šiuo požiūriu galima būtų teigti, kad Argentinos konstitucijos kūrėjams pavyko rasti universalias valstybės sutvarkymo teisinio reglamentavimo priemones ir liberalias konstitucijos interpretavimo galimybes, padėjusias išsaugoti konstituciją nedemokratinio režimo sąlygomis, pritaikyti ją prie konkrečių politinių aplinkybių ir vadovaujantis joje įtvirtintomis demokratinėmis nuostatomis de facto legitimuoti tautos nerinktas politinės valdžios institucijas. Straipsnyje aptariamos Argentinos konstitucingumo ištakos ir raidos ypatumai, konstitucijoje įtvirtintas valstybės sutvarkymo modelis, valstybės valdžios institucijų sistema, valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų įgaliojimai bei tarpusavio santykiai.
The Constitution of the Argentine Nation, drafted in 1853, is one of the most stable and longest-lived in the world (following the constitutions of the U.S., Belgium and Norway), undergone little change since the first constitutional reform of 1860. Later amendments have also been adopted in 1866, 1898, 1957 and 1994, The Constitution of 1853 remained at least nominally in force under the military regimes that seized power in the course of the 20th century, withstood all political and economic crises that took place in Argentina during the 19th and 20th century. In this respect, we could state that the creators of the Argentine Constitution succeeded in finding flexible instruments of legal regulation of the state governing and the possibilities for liberal legal interpretation of the Constitution; it may be thanks to this reason that the Constitution was safeguarded from failure during the periods of dictatorship and at the same time adapted for the then political situation. It is on the grounds of the democratic provisions laid down in the Constitution that the military government was legitimized by introducing the "de facto doctrine" in the Argentine law. The purpose of this article is to analyze some historical aspects of the Argentine constitutional law, also the doctrinal basis of the Argentine Constitution, the constitutional guarantees of the fundamental human rights, the form of government provided by the Constitution, the formation and the division of competence between the state institutions.