Member states liability in damages for the breach of European Union law—legal basis and conditions for liability

This article analyses the legal basics of the Member States liability in damages for the breach of European Union law and the conditions for liability. It is emphasized that the Member States liability in damages for the breach of European Union law has three different grounds—one direct legal background (Article 4 of the Treaty of the European Union) and two indirect basics—principles of direct effect and that of effectiveness of European Union law. The author subsequently examines the content of each condition for liability established in the practice of the Court of Justice of the European Union —the intention of the rule of European Union law infringed to confer rights on private parties, the sufficiently seriousness of the breach and the direct causal link between the breach and the damage. It is stated that in order to prove that a Member State is liable for the breach of European Union law, one more condition for liability should be established—a private party must prove that he has incurred particular damage. It is also highlighted that the second condition for the Member States liability in damages for the breach of European Union law —sufficiently seriousness of the breach—restricts the right of a private party to obtain compensation.

Atlikus tyrimą, straipsnyje prieinama išvados, kad valstybės atsakomybės už žalą yra trys skirtingi teisiniai pagrindai – vienas tiesioginis (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnis) ir du netiesioginiai – Europos Sąjungos teisės tiesioginio veikimo ir efektyvumo principai. Šie skirtingi teisiniai pagrindai atskleidė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ketinimą sukurti taisykles, kurių privalo laikytis valstybių narių nacionaliniai teismai, nagrinėdami bylas dėl žalos atlyginimo. Konstatuojama, jog pirmoji atsakomybės sąlyga (pažeista Europos Sąjungos teisės norma siekiama suteikti teises asmeniui) gali būti įrodyta remiantis įvairiais kriterijais ir vadovaujantis konkrečios bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Ši atsakomybės sąlyga neriboja asmens teisės į žalos atlyginimą. Straipsnyje taip pat daroma išvada, kad sunkiausiai įrodyti antrąją atsakomybės sąlygą – pažeidimo pakankamą akivaizdumą. Todėl ši sąlyga laikytina ribojančia asmens teisę į žalos atlyginimą. Įvertinti, ar tenkinama trečioji atsakomybės sąlyga – tiesioginis priežastinis ryšys tarp pažeidimo ir žalos, turi nacionaliniai teismai, remdamiesi nacionalinės teisės normomis ir atsižvelgdami į iš Europos Sąjungos teisės kildinamus efektyvumo bei veiksmingumo principus. Konstatuojama, kad taip aiškinama ir taikoma trečioji atsakomybės sąlyga neriboja asmens teisės į žalos atlyginimą. Nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje ir nėra nustatęs žalos kaip vienos iš atsakomybės sąlygų, tačiau, asmeniui neįrodžius žalos padarymo fakto, nebus galima taikyti valstybės atsakomybės už žalą. Šios atsakomybės sąlygos turinys aiškintinas remiantis nacionalinės teisės normomis bei atsižvelgiant į efektyvumo ir veiksmingumo principus. Ši atsakomybės sąlyga taip pat neriboja asmens teisės reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės.