Vidurinės grandies vadovų saviugda organizacinių pokyčių kontekste : monografija

Abstract

Aktualumas. Darbo organizavimas ir vadovavimas organizacinių pokyčių metu nėra lengvas procesas ir jam reikia įgyvendintojų ir dalyvių asmeninių pastangų norint suprasti įvairius vidinius ir išorinius konteksto iššūkių aspektus. Tyrėjai patvirtina, kad aukščiausio lygmens vadovybė, įgyvendindama paslaugų plėtros strategijas, dažnai susiduria su stipriu darbuotojų pasipriešinimu pokyčiams (Ulaga ir Loveland, 2014). Tarpkultūriniai susijungimai ir naujų įmonių įsigijimai171 taip pat gali sukelti daug neigiamų jausmų ir emocijų tarp išgyvenusių sandorio dalyvių (Bansal, 2017). Moksliniuose tyrimuose (Troisi, Fenza, Grimaldi ir Loia, 2021), kuriuose analizuojami psichologiniai veiksniai, atspindintys darbuotojų pasipriešinimą pereinant prie skaitmeninių technologijų, išskiriamas nepasitikėjimas savimi ir baimė naudotis naujomis darbo priemonėmis ir metodais, kurie trukdo visiškai priimti pasikeitusios darbo aplinkos iššūkius, sukelia įtampą darbe ir sumažina pasitenkinimą darbu (Irawanto, Novianti ir Roz, 2021), todėl skatina atotrūkį tarp darbuotojų ir vadovų (Carranza, Garcia ir Sanchez, 2020). Akcentuojama, kad darbo sąlygos, kurioms reikia didelės atsakomybės, sukeliančios emocinę ir psichinę įtampą, skatina VG vadovų saviugdą, kuri tampa esminiu pagalbos sau ir kitiems įrankiu (Gerwing, 2016; Jalagat, 2017). Įprastai vadovams yra keliami aukšti reikalavimai, atitinkantys idealius vadybos ir lyderystės standartus, tačiau vadovo vaidmuo retai kada analizuojamas humanistiniu požiūriu pabrėžiant, kad „kiekvienas vadovas pirmiausia yra darbuotojas“ (Hiatt, 2006, p. 89). Esant intensyviai psichologinei įtampai vadovas tampa pagalbiniu instrumentu, padedančiu atkurti sveiką darbo aplinką, išgydyti emocijas ir pereiti prie pokyčių konteksto (De Klerk, 2019). Todėl svarbu suvokti, kad organizacinės permainos veikia asmenybės motyvacijos, savirealizacijos ir tapatybės suvokimo aspektus (Marcia, 2010). Organizacijos pokyčiai susiję su diskomforto kontekstu, kuris yra būtinas augimui (Janik, 2005). Todėl šio tyrimo naujumas atsiskleidžia per siekį pamatyti ir įvertinti organizacinių pokyčių aplinką kaip svarbią paskatą asmeniniam ir profesiniam augimui akcentuojant ne tiek vadybą, bet daugiau dėmesio skiriant psichologiniams ir edukaciniams VG vadovų išgyventos patirties aspektams. Šiame darbe suaugusių asmenų saviugda remiasi suvokimu, kad visi žmonės turi galimybę keistis ir lavintis siekiant trumpalaikių tikslų arba visą gyvenimą trunkančio asmenybės vystymosi. Mokslinėje literatūroje saviugda apibrėžiama kaip pagalba sau įgyvendinti konkrečias gyvenimo užduotis, spręsti problemas ir gerinti kasdienio gyvenimo kokybę (McAuliffe, Hargreaves, Winter ir Chadwick, 2009). Saviugda taip pat užtikrina profesinį tobulėjimą siekiant prisitaikyti prie nuolat kintančios darbo rinkos (Teresevičienė, Kaminskienė, Žydžiūnaitė ir Gedvilienė, 2012), kadangi asmenys linkę geriau atlikti darbus, reikalaujančius aukšto lygio problemų sprendimo gebėjimų, kūrybiškumo ir gebėjimo valdyti asmeninius pokyčius (Guglielmino, 1978). [...]