Švedijos specifika ir politinė padėtis 2018 m. Bei 2022 m. Riksdago rinkimų laikotarpiu
| Date Issued |
|---|
2022 |
Didesnę amžiaus dalį prie Švedijos valstybės vairo stovėjo Socialdemokratų darbo partija, o jos valdymo metai, kartais koalicijose su kitomis kairiosiomis partijomis, pasižymėjo demokratinio funkcinio socializmo ideologija, nuosekliomis gerovės valstybės stiprinimo priemonėmis, palankia imigracine politika bei taikinga, tarpininkaujančia tarp Vakarų ir Rytų, Šiaurės ir Pietų užsienio politika. Dažniausia tokia socialdemokratų veikla – aiški ir prognozuojama – leido viltingai žvelgti į ateities ekonominius, socialinius, politinius ir kultūrinius iššūkius. Kai XXI amžiuje tų iššūkių tiek vidaus viešajai, tiek ir užsienio politikai atsirado daugiau, socialdemokratų „politinis arsenalas“ tarsi išseko ir preventyvių priemonių kataklizmams atremti sumažėjo, į politinę areną išsiveržė radikali Švedijos demokratų partija, kuri po 2018 metų Riksdago rinkimų tapo trečiąja, o po 2022 metų rinkimų – antrąja politine jėga šalyje. Švedijos demokratai pasižymėjo ne tik savo gerovės valstybės plėtimo ir intensyvinimo programa, bausmių už nusikaltimus didinimu, bet ir ryškia antiimigracine, pirmiausia – rasistine antiimigracine politika, nukreipta prieš atvykėlius iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Ir nors kitos dešiniosios partijos į Švedijos demokratų partijos programą bei jos praktinę veiklą žvelgė rezervuotai, koaliciją tarp keturių dešiniųjų partijų, norint laimėti rinkimus, reikėjo sudaryti. Taigi tiksliai apskaičiuota dešiniųjų partijų taktika dėl pergalės per 2022 metų Riksdago rinkimus visiškai pasiteisino: rinkimus laimėjo Moderatų, Švedijos demokratų, Krikščionių demokratų ir Liberalų partijų koalicija, kurios lyderiui Ulf’ui Kristersson’ui po rinkimų pavesta suformuoti naują vyriausybę. Taikydami aprašomąjį analitinį metodą ir sintezę, atskleidžiame ir vertiname Švedijos politinę padėtį prieš ir po 2018 bei 2022 metų Riksdago rinkimų, apžvelgiame politinę šalies krizę tarprinkiminiu laikotarpiu ir pačius 2018 bei 2022 metų rinkimų rezultatus.
The article deals with the political situation and its specificity in Sweden before and after the 2018 Riksdag elections, and before and after the last 2022 Riksdag elections, and also touches on the rather turbulent intermediate period between both elections, presenting the insights and analysis of the author. As is widely known about the history of the achievements of the Swedish social model, it is necessary to underline that it was possible to create it because of the Swedish Social Democratic Party’s long hold on power in Sweden for most of the century. For many years, the Social Democratic Party ruled the country in coalition with other left-wing parties, proposing the general course of democratic functional socialist ideology, regular measures to strengthen the welfare state, a benevolent immigration policy, and a peaceful foreign policy, by mediating between west and east, and also north and south. Social Democratic activities were often carried out clearly and with predictability, providing great hopes of counteracting future economic, social, political and cultural challenges. When too many of these challenges appeared in public and foreign policy, the ‘social democratic arsenal’ vanished, and fewer preventive measures appeared to counteract the cataclysms, the radical Sweden Democrats Party rushed into the political arena, and became the third party after the 2018 Riksdag election, and the second party after the 2022 Riksdag elections. The Sweden Democrats proposed not only to widen and deepen the welfare state’s programmes, and to strengthen punishments for crime, but also a strict anti-immigration policy, primarily a racist anti-immigration policy towards newcomers from the Middle East and Africa. Other right-wing parties viewed the programme and activities of the Sweden Democrats with reservation, but they had to form a coalition of four right-wing parties in order to win the Riksdag elections. After the right-wing victory in the 2022 elections, Ulf Kristersson, the leader of the Moderates, obtained the right to form a government on behalf of a coalition of Moderates, Sweden Democrats, Christian Democrats and Liberals. Methodologically, the author uses in the article the descriptive review method, synthesis and analysis to try to answer the main scientific question under the surface: what future tendencies may emerge on the political scene after abandoning the more traditional left-right division, and very often social democratic/left rule, which was an inherent part of Swedish political life for a whole century, and how does Sweden feel under the strengthening of political right-wing radicalism by posing the acutely topical questions of immigration, same-sex relations, punishment for crime and crime prevention, globalisation, nationalism, the position towards Russia, etc. Questions of an economic-social nature, like the future of the institutional-redistributive/conservative/neoliberal welfare state, are also of great importance to voters, and require further debate from Sweden and its political parties: the results of the last Riksdag elections show that Sweden is approaching more difficult years to come in politics, and its political parties will have to adapt to the challenging new realities of the 21st century.